(1)

2013 m. birželio 19 d. laišku Komisija išsiuntė Liuksemburgui prašymą pateikti išsamią informaciją apie nacionalinę praktiką sprendimų dėl mokesčių (angl. ruling) srityje (3).

(2)

2013 m. liepos 17 d. laišku Liuksemburgo valdžios institucijos pateikė bendro pobūdžio atsakymą ir dalį prašomos informacijos. Jų atsakyme daugiausia buvo aprašyti teisiniai principai ir nacionalinės taisyklės, taikomos Liuksemburgo mokesčių administratoriui (Administration des contributions directes) nuo tada, kai buvo priimtas išankstinis sprendimas dėl pelno mokesčio („sprendimas dėl mokesčių“ arba „sprendimas“ (4)), patikslinta procedūra, leidžianti priimti tokį sprendimą ir gauti mokesčių mokėtojų teikiamą informaciją, nurodant, ar mokesčių administravimo institucijos nustatyti sprendimai buvo paskelbti, ar ne. Liuksemburgo valdžios institucijos neįvykdė Komisijos prašymo jai pateikti 2010, 2011 ir 2012 m. Liuksemburgo mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų dėl mokesčių sąrašą ir kitą naudingą informaciją, kaip antai įmonių pavadinimus, jų veiklos sritis, sprendimų datą, sprendimų galiojimo trukmę ir sandorių, kuriems yra taikomi šie sprendimai, pobūdį.

(3)

2013 m. rugpjūčio 30 d. laišku Komisija išsiuntė Liuksemburgo valdžios institucijoms priminimą pateikti 2010, 2011 ir 2012 m. priimtų sprendimų dėl mokesčių sąrašą (5).

(4)

2013 m. rugsėjo 20 ir 23 d. laiškais Liuksemburgo valdžios institucijos išreiškė apgailestavimą dėl to, kad tam tikra informacija, susijusi su Komisijos prašymu pateikti informaciją, pasirodė spaudoje. Be to, jos suabejojo Komisijos prašymo pateikti informaciją teisiniu pagrindu.

(5)

2013 m. spalio 2 d. laiške Komisija, atsakydama Liuksemburgo valdžios institucijoms, nurodė teisinį pagrindą, suteikiantį jai teisę savo iniciatyva pradėti tyrimą dėl Liuksemburgo praktikos sprendimų dėl mokesčių srityje, ir pratęsė terminą, per kurį jos turėtų pateikti prašomą sprendimų dėl mokesčių sąrašą.

(6)

2013 m. spalio 11 d. įvyko Liuksemburgo pareigūnų ir Komisijos tarnybų atstovų susitikimas. Vėliau, spalio 14 d., Liuksemburgo pareigūnai savo laiške nurodė, jog abejoja, kad Komisijos nurodytas teisinis pagrindas gali pagrįsti reikalavimą pateikti papildomos ir bendro pobūdžio informacijos. Į šį laišką Komisija atsakė 2013 m. spalio 15 d. laišku.

(7)

Įvyko naujas apsikeitimas laiškais tarp Liuksemburgo pareigūnų (2013 m. lapkričio 11 d. ir gruodžio 2 d. laiškai) ir Komisijos (2013 m. lapkričio 14 d. ir gruodžio 12 d. laiškai). Laiškuose Liuksemburgo pareigūnai paaiškino, kad dėl naujos vyriausybės formavimo negalės pateikti prašomos informacijos. Todėl Komisija pratęsė atsakymo pateikimo terminą iki 2014 m. sausio 15 d., šiais dviem laiškais patikslindama, kad, jeigu nebus patenkintas jos prašymas, jai gali tekti priimti sprendimą duoti nurodymą pateikti informaciją.

(8)

2014 m. sausio 15 d. laišku Liuksemburgo pareigūnai pateikė 22 sprendimus dėl mokesčių, susijusius su 2010–2013 m. laikotarpiu, tačiau iš šių dokumentų buvo pašalinti mokesčių mokėtojų vardai. Pasak Liuksemburgo valdžios institucijų, šie 22 sprendimai, iš kurių vienas buvo susijęs su išankstine kainodaros tvarka, skirta įmonei pavadinimu FFT (toliau – „FFT išankstinė kainodaros tvarka“ arba „ginčijamas sprendimas dėl mokesčių“), buvo tipinis Liuksemburgo praktikos sprendimų dėl mokesčių srityje pavyzdys.

(9)

FFT išankstinę kainodaros tvarką sudaro šie dokumentai (6):

(10)

2014 m. kovo 7 d. laišku Komisija paprašė Liuksemburgo valdžios institucijų patvirtinti, kad „Fiat Finance and Trade Ltd“ buvo mokesčių mokėtojas pavadinimu FFT, kuriam buvo sudaryta FFT išankstinė kainodaros tvarka. Komisija taip pat nurodė, jog remdamasi pateikta informacija ji negali atmesti galimybės, kad FFT išankstinė kainodaros tvarka yra tokia valstybės pagalba, kuri nėra suderinama su vidaus rinka FFT atžvilgiu. Komisija paprašė Liuksemburgo valdžios institucijų pateikti papildomos informacijos, kuri būtų naudinga vertinant FFT išankstinę kainodaros tvarką. Liuksemburgo valdžios institucijoms neatsakius į šį laišką, 2014 m. balandžio 7 d. Komisija joms išsiuntė priminimą (7).

(11)

2014 m. balandžio 24 d. Liuksemburgo valdžios institucijos atsakė į 2014 m. kovo 7 d. laišką ir patvirtino, kad neturi jokios papildomos naudingos informacijos, reikalingos FFT išankstinei kainodaros tvarkai įvertinti. Siekdamos išsiaiškinti, ar „FFT“ yra „Fiat Finance and Trade Ltd“ atitikmuo, Liuksemburgo valdžios institucijos pasirėmė Liuksemburgo teisės aktų konfidencialumo nuostatomis ir įvertino, kad šios nuostatos joms draudžia patvirtinti aptariamo mokesčių mokėtojo tapatybę.

(12)

2014 m. kovo 24 d. Komisija, remdamasi Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsniu, priėmė sprendimą duoti nurodymą teikti informaciją (8) ir pareikalavo iš Liuksemburgo valdžios institucijų pateikti 2 konstatuojamojoje dalyje minėtų sprendimų dėl mokesčių sąrašą.

(13)

2014 m. birželio 11 d. sprendimu Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje (toliau – sprendimas pradėti tyrimą) (9), dėl FFT išankstinės kainodaros tvarkos. Po sprendimo pradėti tyrimą buvo priimtas sprendimas dėl nurodymo pateikti informaciją („sprendimas dėl nurodymo“), kuriuo Liuksemburgui buvo nurodyta per mėnesį nuo minėto sprendimo paskelbimo pateikti informaciją ir reikiamus duomenis, kuriais remdamasi Komisija galėtų nustatyti tariamos pagalbos buvimą ir, jei taikoma, tokios pagalbos suderinamumą su vidaus rinka. Komisija ypač prašė Liuksemburgo patvirtinti priemonės gavėjo tapatybę.

(14)

2014 m. liepos 14 d. Liuksemburgas raštu pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą. Jis taip pat nurodė, kad kadangi Komisijai nepavyko įrodyti valstybės pagalbos egzistavimo, Liuksemburgas neprivalo atsakyti nei į sprendime pradėti tyrimą, nei į sprendime dėl nurodymo pateiktus klausimus.

(15)

2014 m. rugpjūčio 14 d. laišku Komisija paprašė Liuksemburgo pateikti trūkstamą informaciją, nurodytą sprendime pradėti tyrimą ir sprendime dėl nurodymo suteikti trūkstamą informaciją. Komisija taip pat paprašė Liuksemburgo leidimo kreiptis tiesiogiai į bendrovę FFT, kad vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6a straipsniu galėtų jai užduoti klausimus, kurie liko neatsakyti.

(16)

2014 m. rugsėjo 3 d. Liuksemburgas iš dalies atsakė į iki tol neatsakytus klausimus ir nurodė, kad dalies prašomos informacijos neturi, nes ji yra FFT verslo paslaptis. Jis taip pat patvirtino, kad FFT iš tiesų yra „Fiat Finance and Trade Ltd.“, ir leido Komisijai užduoti klausimus tiesiogiai FFT.

(17)

2014 m. spalio 17 d. sprendimas pradėti tyrimą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (10). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas apie minėtas paramos priemones. 2014 m. spalio 30 d. laišku Komisija gavo FFT pastabas.

(18)

2014 m. gruodžio 22 d., vykdydamas 2013 m. birželio 19 d. Komisijos laiške išdėstytą prašymą, Liuksemburgas pateikė sprendimų dėl mokesčių gavėjų sąrašą. Šiame sąraše nurodomi 2010, 2011 ir 2012 m. Liuksemburgo mokesčių administratoriaus priimti sprendimai.

(19)

2015 m. sausio 5 d. Liuksemburgas raštu pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimą.

(20)

2015 m. vasario 12 d. Komisija priėmė sprendimą, kuriuo Liuksemburgą informavo, jog remdamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6a straipsniu Komisija nustatė, kad oficiali tyrimo dėl ginčijamo sprendimo dėl mokesčių procedūra iki šiol buvo neveiksminga. Tuo remdamasi ir turėdama Liuksemburgo sutikimą (11), Komisija galėjo užduoti savo klausimus tiesiogiai FFT.

(21)

2015 m. vasario 20 d. laiškais Komisija nusiuntė prašymą pateikti informaciją Liuksemburgui ir FFT. FFT skirtas prašymas pateikti informaciją buvo pagrįstas Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6a straipsnio 6 dalimi.

(22)

2015 m. vasario 24 d. laišku Liuksemburgas pateikė atsakymą į 2015 m. vasario 12 d. Komisijos sprendimą, išreikšdamas nuostabą dėl procedūros eigos šioje byloje ir abejonę dėl to, ar yra pagrįsta teigti, kad procedūra neveiksminga, atsižvelgiant į tai, jog vykstant tyrimui Liuksemburgas Komisijai suteikė daug informacijos.

(23)

2015 m. vasario 26 d. ir kovo 3 d. FFT paprašė patikslinti prašymą pateikti informaciją ir pratęsti 2015 m. kovo 5 d. Komisijos elektroniniame laiške nustatytą atsakymo terminą.

(24)

2015 m. kovo 5 d. laišku Komisija atsakė į 2015 m. vasario 24 d. Liuksemburgo laišką.

(25)

2015 m. kovo 23 d. (12) Komisija, atsakydama į 2014 m. gruodžio 22 d. Liuksemburgo perduotą sprendimų dėl mokesčių sąrašą, paprašė jo pateikti papildomos informacijos apie minėtus sprendimus, susijusius su 2010, 2011 ir 2012 m. Komisija ypač prašė Liuksemburgo patikslinti, kurie sprendimai buvo susiję su iždo funkcija, o kurie – su nepriklausomomis ar autonominėmis bendrovėmis. Komisija taip pat paprašė Liuksemburgo pateikti tam tikrą skaičių sprendimų, susijusių su kai kuriomis konkrečiomis bendrovių grupėmis.

(26)

2015 m. kovo 24 d. Liuksemburgas atsakė į Komisijos 2015 m. vasario 20 d. prašymą pateikti informaciją (13).

(27)

2015 m. kovo 31 d. FFT atsakė į Komisijos 2015 m. vasario 20 d. prašymą pateikti informaciją. Jos atsakyme, be kita ko, buvo „Fiat“ grupės gairės dėl sandorių kainodaros.

(28)

2015 m. balandžio 23 d. Liuksemburgas pateikė papildomos informacijos apie 1 900 sprendimų, tarp kurių buvo ir nurodytieji jo 2014 m. gruodžio 22 d. atsakyme. Jis nurodė, kad trys išvardyti sprendimai buvo susiję su iždo funkcija: du buvo priimti 2010 m., vienas – 2011 m. 2015 m. kovo 23 d. Komisija paprašė pateikti du iš šių sprendimų, nes jie buvo susiję su 2015 m. kovo 23 d. prašyme minėtomis bendrovėmis.

(29)

2015 m. balandžio 27 d. įvyko FFT, Liuksemburgo valdžios institucijų ir Komisijos atstovų susitikimas.

(30)

2015 m. birželio 4 d. Liuksemburgas pateikė papildomos 2015 m. kovo 23 d. Komisijos paprašytos informacijos apie 5 327 sprendimus, tarp kurių buvo sprendimai, nurodyti jo 2014 m. gruodžio 22 d. atsakyme. Jis ypač pabrėžė, kad dešimt kitų sprendimų yra susiję su iždo funkcijomis […]. Be to, sprendimas dėl G bendrovės Komisijai buvo pateiktas 2015 m. birželio 25 d.

(31)

2015 m. birželio 18 d. Liuksemburgas pateikė sprendimą dėl E bendrovės (2011 m. sprendimas).

(32)

2015 m. liepos 10 d. raštu Liuksemburgas pateikė argumentus, kuriais remdamasi galutinio neigiamo sprendimo atveju Komisija turėtų negalėti susigrąžinti pagalbos iš gavėjo atgaline data, t. y. nuo sprendimo dėl mokesčių datos.

(33)

2015 m. liepos 15 d. įvyko „Fiat Chrysler Automobiles N.V.“ – „Fiat S.p.A.“ bendrovės perėmėjos – vadovo, Liuksemburgo valdžios institucijų ir Komisijos susitikimas.

(34)

FFT priklauso „Fiat“ grupei. Tuo metu, kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, „Fiat“ grupę sudarė Italijoje registruota bendrovė „Fiat S.p.A.“, kurios pagrindinė buveinė yra Turine, ir visos „Fiat S.p.A.“ kontroliuojamos bendrovės (šiame sprendime bendrai vadinamos „Fiat“ arba „Fiat“ grupe). Po „Fiat S.p.A.“ susijungimo su „Fiat Investments N.V.“2014 m. spalio 12 d.„Fiat S.p.A.“ perėmė „Fiat Chrysler Automobiles N.V.“ (14).

(35)

„Fiat“ užsiima pramonine veikla ir teikia finansines paslaugas automobilių sektoriuje. Komisija nurodo, kad tikslesnis „Fiat“ veiklos aprašymas pateiktas sprendimo pradėti tyrimą 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse.

(36)

FFT teikia lėšų teikimo ir finansavimo paslaugas (daugiausia) Europoje (išskyrus Italiją) įsikūrusioms „Fiat“ grupės bendrovėms. Ji taip pat valdo keletą „Fiat“ grupės įmonių, įsikūrusių Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje, centrinio iždo valdymo struktūrų. FFT veikia iš Liuksemburgo, kur yra įsikūrusi jos buveinė, ir per du filialus, iš kurių vienas yra įsikūręs Londone (Jungtinė Karalystė), o kitas Madride (Ispanija).

(37)

2014 m. sausio 15 d. Liuksemburgo Komisijai pateiktoje ataskaitoje dėl sandorių kainodaros yra informacijos apie FFT, trumpai pateiktos 38–51 konstatuojamosiose dalyse (15).

(38)

„Fiat“ nusprendė centralizuoti finansines ir iždo funkcijas taip, kad visą finansavimo, finansinių paslaugų bendrovėms, ryšių su bankais, užsienio valiutos kursų rizikos valdymo, centrinio iždo valdymo, operacijų pinigų rinkoje, iždo valdymo, pinigų surinkimo ir mokėjimų inicijavimo veiklą vykdytų „iždo bendrovės“.

(39)

Iždo bendrovės yra organizuojamos taip:

(40)

Tarpvalstybiniai sandoriai tarp grupės viduje esančių bendrovių, kurioms priklauso ir FFT, gali būti suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas:

(41)

Iliustracijoje apibūdintos finansavimo operacijos (nuo T1 iki T3).

Pagrindiniai tarpvalstybiniai sandoriai grupės viduje

Trumpalaikis skolinimasis

Ilgalaikis skolinimasis

FF

Indėliai

FF&T

Rinka

FFNA

(42)

Kalbant apie įvykdytas funkcijas, FFT aktyviai dalyvauja rinkos finansavimo veikloje ir investuoja grynuosius pinigus, palaiko santykius su finansų rinkos veikėjais, teikia koordinavimo paslaugas ir patarimus finansų klausimais bei iždo valdymo paslaugas grupės bendrovėms, teikia trumpalaikį ir vidutinės trukmės finansavimą ir koordinuoja ryšius su kitomis finansų bendrovėmis.

(43)

FFT, finansuodama rinkoje ir vykdydama grynųjų pinigų investavimą, sutelkia lėšas grupės bendrovių augimui, kad paskui jas galėtų investuoti. Finansinės rizikos valdymo požiūriu FFT laikosi atitinkamų grupės vidaus politikos nustatytų gairių dėl valiutų kursų rizikos. FFT yra finansuojama tokiomis priemonėmis kaip obligacijų emisija (per Global Medium Term Note (GMTN) programą, kurioje FFT kartu su FFNA ir FFC yra obligacijų emitentė), terminuotos bankų paskolos, paveiktos ir nepaveiktos kredito linijos ir t. t. Grynųjų pinigų valdymo atžvilgiu FFT investuoja perteklines lėšas į pirmaujančias bankų institucijas ir likvidumo fondus.

(44)

Kalbant apie valiutų kursų riziką, FFT daugiausia taiko išankstinius valiutos keitimo ir valiutos apsikeitimo sandorius. Valiutų kursų rizika labiausiai yra susijusi su skirtinga turto ir įsipareigojimų trukme bei valdymu. FFT daugiausia naudoja palūkanų normos apsikeitimo sandorius (IRS) ir išankstinius palūkanų normos sandorius (FRA).

(45)

Kalbant apie santykius su kitais rinkos veikėjais, FFT kartu su FF bendradarbiauja su finansų rinkomis ir įstaigomis joms teikdama informaciją ir duomenis apie grupę, remdamasi jos mokumu ir finansine padėtimi.

(46)

Koordinavimo paslaugų ir finansinių patarimų grupės bendrovėms atžvilgiu FFT yra patikėta joms suteikti finansinę pagalbą, išnagrinėti jų finansų poreikius ir kontroliuoti finansinių produktų veiklos rezultatus grupės bendrovių poreikių kontekste.

(47)

FFT stebi grupės bendrovių pinigų srautus, finansavimo poreikius ir likvidumą, siekdama optimizuoti grupės nuosavų lėšų naudingumą ir veiksmingumą. FFT prižiūri Jungtinės Karalystės, Danijos, Belgijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos ir Ispanijos iždų centrinio valdymo struktūras. Kiekvieną dieną atskirų šalių pardavimas yra centralizuojamas centrinėje FFT sąskaitoje, siekiant valdyti visą finansinę padėtį. Kalbant konkrečiau, grupės įmonių bankuose laikomose sąskaitose, vykdant įprastą veiklą, visą dieną gaunami ir atliekami mokėjimai. Dienos pabaigoje grupės bendrovių sąskaitų likučiai būna teigiami arba neigiami. Abiem atvejais jie yra automatiškai padengiami iš kiekvienoje šalyje atidarytos centrinės FFT sąskaitos. Tada, vykdant pavedimus rankiniu būdu, įplaukiančios arba išplaukiančios sumos iš skirtingų centrinių nacionalinių sąskaitų yra nukreipiamos į vieną centrinę sąskaitą. Todėl kiekvieną dieną grupės einamosios sąskaitos yra prilyginamos nuliui. Atsižvelgiant į dienos einamųjų sąskaitų poziciją, grupės bendrovės, dalyvaujančios iždo centralizavimo režime, pagal tarp bendrovių galiojančią įkainių struktūrą gauna arba išmoka palūkanas.

(48)

Grupės viduje paskolų palūkanų norma yra fiksuojama kaip grupės vidutinė svertinė kapitalo vertė, prie kurios pridedamas skirtumas. Indėlių palūkanų norma fiksuojama ties grupės likvidumo politikos nustatyta nerizikinga terminuotų indėlių bankuose palūkanų norma.

(49)

Grupės bendrovių trumpalaikio ir vidutinės trukmės finansavimo bei koordinavimo su kitomis finansų bendrovėmis atžvilgiu FFT veikia taip: trumpalaikio finansavimo atveju FFT grupės bendrovėms suteikia lėšas, kurios dideliais kiekiais buvo skiriamos didmeninės reguliuojamos rinkos (obligacijų rinkos) sąlygomis arba vedant derybas su finansų įstaigomis; vidutinės trukmės finansavimo atveju lėšos yra vis iš naujo pervedamos tarp finansų įstaigų siekiant patenkinti grupės bendrovių poreikius nesinaudojant rinka tol, kol bendra grupės finansinė padėtis teigiama.

(50)

Pagrindinė rizika, akcentuojama ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, su kuria paprastai susiduria iždo bendrovės, yra tokia:

(51)

FFT valdo didelę dalį finansinio turto, kuris daugiausia yra susijęs su paskolomis tarp grupės bendrovių, su grupės bendrovių įsipareigojimais ir (mažesniu mastu) su bankų indėliais. FFT naudoja informacines sistemas, būtinas kasdienei veiklai vykdyti ir finansinių rinkų rezultatams stebėti.

(52)

Šis sprendimas yra susijęs su FFT išankstine kainodaros tvarka, sprendimu dėl mokesčių dėl sandorių kainodaros, kurią Liuksemburgas pritaikė FFT 2012 m. rugsėjo 3 d. laiške. Ginčijamas sprendimas dėl mokesčių patvirtina „Fiat“ grupės mokesčių patarėjo pasiūlytą FFT pelno paskirstymo metodą „Fiat“ grupės viduje ir leidžia FFT kiekvienais metais nustatyti, kokio dydžio pelno mokestį pervesti Liuksemburgui.

(53)

Dokumentus, kuriuos Liuksemburgas pateikė Komisijai kaip būtinus remiantis ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, sudaro du laiškai ir 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta ataskaita dėl sandorių kainos.

(54)

2012 m. rugsėjo 3 d. laišku Liuksemburgo mokesčių administratorius patvirtino, kad „sandorių kainos analizė buvo atlikta remiantis 2011 m. sausio 28 d. aplinkraščiu 164/2 ir neprieštarauja įprastinių rinkos sąlygų principui“ (sic). Kitaip tariant, Liuksemburgo mokesčių administratorius pripažino, jog finansų patarėjo atlikta sandorių kainų analizė, pateikta ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, rodo, kad yra reikalingas atlygis įprastomis rinkos sąlygomis už FFT vykdomas funkcijas ir prisiimamą riziką. Ataskaitoje dėl sandorių kainodaros ir ginčijamame sprendime dėl mokesčių numatytas FFT „atlygis įprastomis rinkos sąlygomis“ yra toks: „Sandorių kainodaros tyrime numatomas tinkamas atlygis už nuosavas lėšas, kurios gali patirti riziką, siekiant atlyginti už bendrovės vykdytas 2,542 milijono EUR vertės funkcijas, kurioms yra numatytas +/- 10 % nuokrypis.“ Remiantis šiuo atlygiu, FFT grynajam pelnui taikomas įprastas 28,80 % Liuksemburgo įmonių apmokestinimo tarifas. Laiške, be kita ko, nurodoma, kad mokesčių administratoriaus priimto sprendimo privaloma laikytis 5 metus (t. y. nuo 2012 iki 2016 m.) (18).

(55)

Remiantis ataskaita dėl sandorių kainodaros, pats tinkamiausias metodas FFT apmokestinamajam pelnui „Fiat“ grupės viduje nustatyti yra sandorio kainų skirtumo perviršio metodas (pranc. MTMN). Pasak mokesčių patarėjo, MTMN yra ypač tinkamas, nes sandorio metu viena šalis neteikia vienodų ir vertingų įnašų. Kadangi, pasak mokesčių patarėjo, FFT teikia tik finansines paslaugas, šis metodas yra pats tinkamiausias siekiant nustatyti kainas, įprastomis rinkos sąlygomis atitinkančias sandorių kainodarai taikomus EBPO principus. Be to, kadangi FFT savo funkcijas vykdo tik „Fiat“ grupės bendrovėms, kurios negauna jokių panašaus pobūdžio paslaugų iš trečiųjų šalių, neįmanoma atlikti vidinio palyginimo. Todėl mokesčių patarėjas mano, kad tinkamiau vykdyti išorinį palyginimą nustatant kainų skirtumo perviršį, susidariusį nepriklausomoms bendrovėms vykdant palyginamus sandorius (19).

(56)

Ataskaitoje dėl sandorių kainodaros mokesčių patarėjas nustato FFT mokėtiną atlyginimą, kurį sudaro apmokestinamasis pelnas FFT reikalingo kapitalo atžvilgiu, kad ji galėtų vykdyti savo funkcijas ir prisiimti su naudojamu turtu susijusią riziką (20).

(57)

Šis atlyginimas yra nustatomas taip: i) įvertinant FFT „nuosavas lėšas, kurios gali patirti riziką“; ii) nustatant, kokios FFT priklausančios lėšos yra naudojamos jos funkcijoms vykdyti ir finansinėms investicijoms remti; iii) įvertinant numatomą atlyginimą už FFT „lėšas, kurios gali patirti riziką“ kapitalo įkainojimo modeliu (angl. CAPM) (21) ir nustatant grąžą, skirtą nuosavoms lėšoms, panaudotoms vykdant funkcijas, kompensuoti; ir iv) apskaičiuojant bendrą FFT leistiną grąžą, kuria būtų atlyginama už prisiimamą riziką ir vykdomas funkcijas, derinant i ir iii etapų rezultatus.

(58)

Remdamasis ataskaitoje dėl sandorių kainodaros pateikta funkcine analize, mokesčių patarėjas mano, kad i etape FFT prisiima operacinę riziką, kredito ir sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo riziką, tačiau FFT patiriama valiutų rizika yra lygi nuliui. Taikydamas Bazelio II sistemą (22) pagal analogiją (23), mokesčių patarėjas numatė minimalius FFT nuosavų lėšų reikalavimus, kad būtų galima padengti operacinę riziką, sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo riziką, kredito riziką ir valiutų riziką taip, kaip nurodyta toliau:

(59)

Šie skaičiai rodo tai, ką finansų patarėjas vadina „nuosavomis FFT lėšomis, kurios gali patirti riziką“, kurios pagal FFT finansų patarėjo taikomą Bazelio II sistemą atitinka FFT hipotetines reguliuojamas nuosavas lėšas, apibendrintas 1 lentelėje.

1 lentelė

Minimalūs FFT nuosavų lėšų reikalavimai

(60)

Tai, kas ataskaitoje dėl sandorių kainodaros vadinama „nuosavomis lėšomis, skirtomis funkcijoms vykdyti“ (24), ii etape yra apskaičiuojama iš visų FFT nuosavų lėšų, pagal Bazelio II sistemos nuostatas atimant minimalių reikalaujamų nuosavų lėšų dalį, numatytą mokesčių patarėjo, ir nuosavų FFT lėšų dalį, naudojamą finansinėms investicijoms į FFNA ir FFC remti.

(61)

Pasak FFT mokesčių patarėjo, 2011 m. FFT nuosavas kapitalas siekė 287,5 milijono EUR, iš kurių:

(62)

2 lentelėje nurodoma, kaip yra paskirstytas bendras FFT nuosavas kapitalas, kaip nurodyta mokesčių patarėjo ataskaitoje dėl sandorių kainodaros.

2 lentelė

FFT nuosavo kapitalo paskirstymas

(63)

iii etape mokesčių patarėjas visų pirma siūlo grąžinti FFT nuosavo kapitalo dalį, kurią jis apibrėžia kaip „minimalų nuosavą kapitalą, kuris gali patirti riziką“. Šis kapitalas atitinka FFT reguliuojamas hipotetines lėšas, kaip mokesčių patarėjas jas apibūdina i etape, įvertindamas nuosavo kapitalo grąžą, kurią investuotojai tikėjosi gauti („tikėtina kapitalo grąža prieš mokesčius“) pagal kapitalo įkainojimo modelį, arba:

tikėtina kapitalo grąža prieš mokesčius = (nerizikinga palūkanų norma + β × nuosavų lėšų rizikos priemoka) / (1 – mokesčių tarifas)

(64)

Taikydamas kapitalo įkainojimo modelį, FFT mokesčių patarėjas naudojo šiuos kintamuosius:

(65)

Taikydamas šiuos kintamuosius 63 konstatuojamojoje dalyje nurodytoje formulėje, FFT mokesčių patarėjas apskaičiavo 6,05 % „nuosavo kapitalo grąžą, kurią investuotojai tikėjosi gauti“.

(66)

3 lentelėje pateikiamas FFT mokesčių patarėjo atrinktų bendrovių sąrašas pagal tai, kaip palyginamos bendrovės nepriklausomai veikė finansų sektoriuje, ir jų beta kintamųjų, panaudotų apskaičiuojant beta koeficientus, naudotinus kapitalo įkainojimo modelyje, sąrašas.

3 lentelė

Palyginamų bendrovių, teikiančių finansines paslaugas, sąrašas

(67)

4 lentelėje parodomas FFT mokesčių patarėjo atrinktų palyginamų bendrovių beta kintamųjų „intervalas įprastomis rinkos sąlygomis“.

4 lentelė

Palyginamų bendrovių beta kintamųjų intervalas įprastomis rinkos sąlygomis

(68)

Tuomet FFT mokesčių patarėjas siūlo atlyginti FFT nuosavo kapitalo dalį, kurią jis 2 lentelėje vadina „nuosavomis lėšomis, padengiančiomis vykdomų funkcijų išlaidas“ ir kuri atitinka ii etape nurodytą „nuosavą kapitalą, skirtą funkcijoms vykdyti“, naudojant trumpalaikiams indėliams taikomą rinkos palūkanų normą (30), kuri, pasak mokesčių patarėjo, būtų lygi 0,87 %.

(69)

FFT mokesčių patarėjas siūlo neatlyginti FFT nuosavo kapitalo dalies, kurią jis apibrėžia kaip padengiančią FFT finansines investicijas į FFNA ir FFC ir kuri 2 lentelėje vadinama „nuosavu kapitalu, padengiančiu finansines investicijas į FFNA ir FFC“, t. y. kad apmokestinimo tikslais tos dalies atlyginimas būtų lygus nuliui.

(70)

Galiausiai iv etape mokesčių patarėjas suskaičiuoja bendrą FFT atlygintiną sumą už jos iždo ir finansavimo veiklą bei prisiimamą riziką. Ši suma susideda iš šių elementų, išdėstytų pirmiau nurodytuose i–iii etapuose:

(71)

5 lentelėje parodomas mokesčio patarėjo numatomas bendras FFT leidžiamas pajamingumas Liuksemburgui mokėtinų mokesčių atžvilgiu.

5 lentelė

Numatoma FFT mokesčio bazė

(72)

2,542 milijono EUR suma atitinka ginčijamame sprendime dėl mokesčių numatytą sumą, kurią Liuksemburgo mokesčių administratorius laiko atlygiu įprastomis rinkos sąlygomis (32).

(73)

6 lentelėje apibendrinamos 58–72 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos FFT mokesčių patarėjo išvados po minėtų i–iv etapų.

6 lentelė

Minimalių reikalaujamų FFT nuosavų lėšų ir įtakos pelnui iki mokesčių apskaičiavimas

(74)

Sprendimas dėl mokesčių FFT buvo priimtas remiantis Liuksemburgo pajamų mokesčio kodekso 164 straipsnio 3 dalimi (iš dalies pakeistas 1967 m. gruodžio 4 d. Įstatymas dėl pajamų mokesčio (L. I. R.)) ir 2011 m. sausio 28 d. L. I. R. aplinkraščiu Nr. 164/2 (toliau – „aplinkraštis“) (33).

(75)

L. I. R. 164 straipsnio 3 dalyje numatoma, kad „[a]pmokestinamosios pajamos apima ir paslėpto pelno paskirstymą. Paslėpto pelno paskirstymas vyksta ypač tada, kai bendrovės dalininkas, akcininkas ar suinteresuotoji šalis tiesiogiai ar netiesiogiai gauna naudos iš bendrovės ar asociacijos, kurios nebūdamas bendrovės dalininku, akcininku ar suinteresuotąja šalimi jis negautų“. Šia nuostata Liuksemburgo mokesčių teisėje pritaikomas įprastų rinkos sąlygų principas, pagal kurį sandoriai tarp tos pačios grupės bendrovių turi būti atlyginami taip pat kaip ir sandoriai tarp nepriklausomų bendrovių, panašiomis aplinkybėmis veikiančių įprastomis rinkos sąlygomis.

(76)

L. I. R. 164 straipsnio 3 dalis yra patikslinta aplinkraščiu, kurio 1 skirsnyje yra apibrėžiamos sąvokos „grupės finansų bendrovės“ (34), „sandorių finansavimas grupės viduje“ (35) ir „susijusios įmonės“ (36).

(77)

2 skirsnio „Bendrosios nuostatos“ pradžioje aprašomos paslaugos grupės viduje, kurioms yra taikomas aplinkraštis: „Paslauga grupės viduje (įskaitant sandorių finansavimą grupės viduje) buvo suteikta, jeigu panašiomis aplinkybėmis nepriklausoma įmonė buvo pasirengusi mokėti kitai nepriklausomai įmonei už tokios veiklos vykdymą arba jeigu ji pati įvykdė tą veiklą.“ Aplinkraščio 2 skirsnyje taip pat aprašomas įprastų rinkos sąlygų principas taip, kaip jis yra apibrėžtas EBPO principuose, taikomuose sandorių kainodaros srityje ir perkeltuose į nacionalinę teisę. Šiuo klausimu aplinkraštyje nurodoma, kad „[j]eigu buvo suteikta paslauga grupės viduje ar atlikti kitokie perdavimai grupės viduje, reikia nustatyti, ar sutartas atlygis neprieštarauja įprastų rinkos sąlygų principui, t. y. ar atitinka nepriklausomų įmonių panašiomis aplinkybėmis taikomą ir priimtą kainą“ (37).

(78)

Nagrinėjant nuorodą į „panašias aplinkybes“ aplinkraštyje patikslinama, kad palyginamumo analizėje turi būti tokie elementai kaip „suteiktų prekių ar paslaugų charakteristikos, šalių atliekamos funkcijos, sutarties sąlygos, šalių ekonominės aplinkybės ir jų taikomos pramoninės ar komercinės strategijos“ (38).

(79)

Aplinkraščio 3 skirsnyje paaiškinama, kaip apibrėžti atlygį įprastomis rinkos sąlygomis, ypač kai kalbama apie grupės finansų bendroves. Bendrovių vykdomos funkcijos, nuo kurių priklauso kiekvienos bendrovės atlygis, remiantis aplinkraščiu, turi būti palyginamos su nepriklausomų finansų įstaigų, kurias prižiūri Finansų sektoriaus priežiūros komisija, atliekamomis funkcijomis. Be to, atlygis už vykdomas funkcijas įprastomis rinkos sąlygomis (atsižvelgiant į naudojamą turtą ir prisiimamą riziką) „turėtų būti pagrįstas šių įstaigų prašomu atlygiu už panašias kredito operacijas“ (39).

(80)

Be to, finansų įstaigos, prieš suteikdamos kreditą arba išankstinį finansavimą, atlieka rizikos analizę, įvertindamos su sandoriu susijusią finansinę riziką, paskolą gaunančiai įmonei gresiančią riziką ir struktūrinę riziką. Su paskolų teikimu susijusių išlaidų atžvilgiu į papildomas išlaidas, be kita ko, turi būti įtrauktos „papildomos išlaidos, patiriamos siekiant laikytis mokumo reikalavimų, papildomos išlaidos, susijusios su kredito rizika, aptarnavimo mokesčiai ar papildomos išlaidos, susijusios su valiutų kursu“ (40). Kredito rizika nustatoma remiantis kredito sutarties sąlygomis ir rizikos analizės rezultatais.

(81)

Galiausiai, remiantis aplinkraščiu, nepriklausomi finansinių paslaugų teikėjai savo atlygio dydį paprastai nustato pagal skolinamų pinigų sumą arba pagal realią valdomų lėšų vertę. Taip pat, sekdamos nepriklausomų paslaugų teikėjų pavyzdžiu, „grupės finansų bendrovės, vykdančios kredito operacijas grupės viduje, taip pat prieš teikdamos kreditą susijusiai įmonei, turėtų atlikti rizikos analizę ir atsižvelgti į visus kitus veiksnius, kurie gali turėti įtakos nustatant sandorių kainą“ (41).

(82)

Aplinkraščio 4 skirsnyje patikslinama, kad mokesčių įstaigos pateikia jas siejančią informaciją tik tuomet, jei atitinkama bendrovė iš tiesų yra Liuksemburge. Jame taip pat išvardijamos įvairios sąlygos, kurias turi įvykdyti grupės finansų bendrovė, kad ji būtų laikoma iš tiesų esančia šalyje. Ypač bendrovės nuosavas kapitalas turi būti adekvatus vykdomoms funkcijoms (atsižvelgiant į naudojamą turtą ir prisiimamą riziką), o nuosavo kapitalo suma turi sudaryti mažiausiai 1 % nominalios suteikto (-ų) kredito (-ų) sumos arba 2 milijonus EUR.

(83)

Taip pat aplinkraštyje nurodoma, kokią informaciją ir dokumentus reikia pateikti, norint gauti informaciją, kuria būtų įpareigojamas mokesčių administratorius. Įpareigojančiame prašyme pateikti informaciją, be kita ko, turi būti „sandorių kainų tyrimas, atitinkantis EBPO paskelbtus principus šioje srityje, kartu su išsamiu siūlomo metodo aprašymu bei detalia šiuo metodu grindžiama informacija ir analizėmis, pavyzdžiui, palyginamųjų dydžių nustatymas ir rezultatų, kurių norima pasiekti, spektras“ (42). Galiausiai aplinkraštyje pažymima, kad sandorių kainodaros trukmė paprastai yra penkeri metai, nebent pasikeičia faktai ir aplinkybės, pakeičiami teisiniai reikalavimai, kuriais buvo pagrįstas sprendimas, arba pakeičiama viena iš pagrindinių sandorio charakteristikų (43).

(84)

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) teikia savo valstybėms narėms gaires mokesčių srityje, išdėstytas jos „sandorių kainodaros gairėse“ (EBPO sandorių kainodaros gairės). Tai yra neprivalomas teisės aktas, kuriame pateikiamos sandorių kainodaros gairės (44).

(85)

Sandorių kainodara reiškia komerciniams sandoriams tarp skirtingų tos pačios grupės bendrovių taikomas kainas. Daugiašalės bendrovės turi finansinę paskatą skirti kuo mažiau pelno teritorijoms, kuriose tokiam pelnui taikomi didesni mokesčiai. Dėl to gali pernelyg padidėti sandorių kainos ir tai neturi būti laikoma apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo pagrindu. Siekiant išvengti šios problemos, mokesčių administratoriai turėtų pritarti sandorių kainodarai tarp tos pačios grupės bendrovių tik tuomet, jei už tuos sandorius yra atlyginama taip, tarsi jie būtų vykdomi tarp nepriklausomų bendrovių, veikiančių panašiomis įprastomis rinkos sąlygomis (45). Tai vadinama „įprastų rinkos sąlygų principu“.

(86)

Įprastų rinkos sąlygų principas yra įtvirtintas EBPO pavyzdinės mokesčių konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje, kuri yra dvišalių mokesčių sutarčių, kuriose dalyvauja EBPO valstybės narės ir vis daugiau ne valstybių narių, pagrindas. 9 straipsnyje nurodyta, kad, „[k]adangi kiekvienu atveju tarp šių dviejų įmonių jų komerciniams ar finansiniams santykiams yra sudaromos ar nustatomos tokios sąlygos, kurios skiriasi nuo tų, kurios būtų sudarytos tarp dviejų nepriklausomų įmonių, tada visas pelnas, kuris, jei nebūtų šių sąlygų, būtų gautas vienoje iš šių įmonių, bet dėl šių sąlygų nebuvo gautas, gali būti įskaitytas į tos įmonės pelną ir atitinkamai apmokestinamas“.

(87)

1995 m. birželio 27 d. EBPO mokesčių komitetas patvirtino pirminę sandorių kainodaros gairių versiją (46). Ji vėliau buvo labai pataisyta 2010 m. liepos mėnesį (47). Kadangi gairės neprivalomos, EBPO valstybių narių mokesčių administratoriai yra tiesiog raginami jų laikytis. Tačiau apskritai jos laikomos pagrindu ir turi didelę įtaką EBPO valstybių narių (ir netgi ne narių) mokesčių praktikai. Be to, daugelyje EBPO valstybių narių šios gairės yra įgavusios įstatymo galią arba naudojamos kaip orientyras interpretuojant nacionalinius mokesčių teisės aktus. Komisija šiame sprendime EBPO sandorių kainodaros gaires mini todėl, kad šioje srityje jomis vadovaujamasi kaip pagrindu, atsiradusiu vykstant EBPO ekspertų diskusijoms. Šiomis gairėmis patikslinami būdai, kuriais siekiama spręsti bendras problemas, kylančias konkrečiose situacijose taikant įprastų rinkos sąlygų principą. Sandorių kainodaroje taikomi EBPO principai suteikia mokesčių administratoriams ir daugiašalėms įmonėms naudingas įprastų rinkos sąlygų principo taikymo gaires. Šiais principais taip pat akcentuojamas tarptautinis sutarimas dėl sandorių kainodaros.

(88)

EBPO gairėse, taikomose sandorių kainodaros srityje, išvardijami penki būdai, kaip apytikriai apskaičiuoti sandorių kainas įprastomis rinkos sąlygomis ir kaip paskirstyti pelną tos pačios grupės bendrovėms: i) palyginamosios kainos metodas laisvojoje rinkoje (CUP metodas); ii) padidintų išlaidų metodas; iii) perpardavimo kainos metodas; iv) MTMN ir v) sandorio pelno paskirstymo metodas. Gairėse numatomas skirtumas tarp tradicinių, sandoriais pagrįstų metodų (trijų pirmųjų) ir sandorio pelno paskirstymo metodų (dviejų paskutiniųjų). Daugiašalės įmonės, nustatydamos sandorių kainą, gali laisvai taikyti gairėse neaprašytus metodus su sąlyga, kad tos kainos neprieštaraus įprastų rinkos sąlygų principui.

(89)

CUP ir MTMN metodai yra labiausiai susiję su šiuo sprendimu, todėl išsamiau pristatyti 90–92 konstatuojamosiose dalyse.

(90)

CUP metodu nustatytos prekių arba paslaugų pardavimo kainos vykdant kontroliuojamus sandorius (sandorius tarp dviejų viena su kita susijusių įmonių) palyginamos su kainomis, nustatytomis prekių ir paslaugų pardavimui, panašų sandorį vykdant panašioms aplinkybėms laisvojoje rinkoje (sandoriai tarp dviejų viena nuo kitos nepriklausomų įmonių).

(91)

MTMN yra vienas iš „netiesioginių metodų“, naudojamų siekiant apytikriai apskaičiuoti sandorių kainas įprastomis rinkos sąlygomis ir paskirstyti pelną tos pačios grupės bendrovėms. Šis metodas labiau padeda numatyti galimą pelną taikant įprastų rinkos sąlygų principą, gaunamą iš visos veiklos bendrai, o ne iš atskirų sandorių. Jo tikslas yra ne nustatyti parduodamų prekių kainas, o numatyti, kokį pelną nepriklausomos bendrovės galėtų gauti iš veiklos, tokios kaip prekių pardavimas. Šiuo tikslu, taikant metodą, pasirenkamas tinkamas pagrindas („pelno lygio rodiklis“), toks kaip išlaidos, apyvarta arba fiksuotos investicijos, ir jam pritaikoma pelno norma, atitinkanti normą, pastebimą panašiuose laisvojoje rinkoje įvykdytuose sandoriuose.

(92)

Kadangi MTMN metodu nenustatomos atskirų sandorių kainos, subjekto, kuriam taikomas šis metodas, apmokestinamosios pajamos gali neturėti tiesioginės įtakos kito tai pačiai grupei priklausančio subjekto apmokestinamosioms pajamoms. Todėl šis metodas skiriasi nuo CUP metodo, kuriuo sandorių kaina nustatoma kaip tam tikrų prekių ir paslaugų kaina, kurios tokį patį dydį tiek atitinkamas prekes ar paslaugas parduodanti bendrovė, tiek jas perkanti bendrovė vėliau įtraukia į apmokestinamąsias pajamas.

(93)

Atsakydamas į sprendime pradėti tyrimą išdėstytus klausimus, Liuksemburgas informavo Komisiją, kad „Fiat“ grupėje teikiami kreditai nėra ribojami.

(94)

Liuksemburgas taip pateikė patikslinimus dėl vidutinių paskolų ir įsiskolinimų grupės viduje kainų 2011–2013 m. FFT teikiamoms paskoloms taikoma palūkanų norma yra […]. 2011 m. pabaigoje ji atitiko „Euribor“ ir [6–9 %] maržą. Vidutinė palūkanų norma, gauta iš grupės bendrovių einamųjų sąskaitų likučių 2012 ir 2013 m., buvo atitinkamai [6–9 %] ir [6–9 %]. 2011, 2012 ir 2013 m. vidutinė FFT mokama palūkanų norma už indėlius grupės viduje siekė atitinkamai [0–3 %], [0–3 %] ir [0–3 %] (vidutinės nustatyto dydžio sumos).

(95)

Liuksemburgas taip pateikė savo poziciją dėl ginčijamame sprendime dėl mokesčių leistinos kapitalo grąžos. Jis ypač nurodė, kad už į akcijas investuotą kapitalą buvo atlyginta paskirstant dividendus ir kad pastarieji dėl savo pobūdžio nėra analizuojami iš sandorių kainodaros pozicijos, nes juos bendrovė gauna tik kaip akcininkė. Todėl į dividendus nėra atsižvelgiama siekiant nustatyti vykdomų funkcijų ir prisiimamos rizikos svarbą.

(96)

Liuksemburgas taip pat paaiškino, kad visų FFT akcijų įsigijimas buvo finansuojamas iš nuosavų lėšų ir kad toks finansavimo būdas savaime reiškia, jog šios lėšos nebegali būti naudojamos kitai FFT patiriamai rizikai padengti.

(97)

Liuksemburgas taip pat nurodė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB 57 straipsnį (48), kuriuo remiantis į kredito įstaigų nekonsoliduotas nuosavas lėšas nėra įtraukiamos akcijos, esančios kitose kredito įstaigose, kurių kapitalas 10 % viršija pirmiau minėtų kredito įstaigų kapitalą.

(98)

Taip pat Liuksemburgas pateikė nuorodą į Bazelio II sistemoje numatytą bazinio indikatoriaus metodą, pagal kurį trijų laikotarpių teigiamų metinių bendrųjų pajamų vidurkiui turi būti taikomas 15 % tarifas.

(99)

Atsakydamas į Komisijos prašymą pateikti sprendimų, skirtų mokesčių mokėtojams, esantiems panašioje situacijoje kaip FFT, pavyzdžių, Liuksemburgas 2015 m. kovo 24 d. laiške nurodė, kad FFT situacija yra labai specifiška. Pasak Liuksemburgo, taip yra todėl, kad, priešingai nei dauguma Liuksemburgo finansų įstaigų, kurios su marža skolina pinigus, gautus iš kitų grupės, kuriai jos priklauso, bendrovių, FFT yra lėšas rinkoje kaupianti finansų įstaiga.

(100)

Be to, pasak Liuksemburgo mokesčių administratoriaus, kiekvieno mokesčių mokėtojo situacija yra pakankamai specifinė, todėl neįmanoma jo palyginti su kitais mokesčių mokėtojais. Todėl Liuksemburgo nacionalinėje teisėje yra tik viena sandorių kainodaros nuostata (t. y. L. I. R. 164 straipsnis), suteikianti mokesčių administratoriui galimybę kiekvienu atveju kiek įmanoma tiksliau nustatyti ekonominę padėtį, neatsižvelgiant į tai, ar yra, ar nėra priimtas sprendimas dėl mokesčių.

(101)

Remdamasis FFT mokesčių deklaracijomis, Liuksemburgas taip pat pateikė bendrovės 2009–2013 m. mokesčio bazę (49), nurodytą 7 lentelėje.

7 lentelė

FFT mokesčio bazė 2009–2013 m. laikotarpiu

(102)

Liuksemburgo teigimu, iš 2013 m. FFT mokesčių deklaracijos paaiškėjo, jog sprendimo pradėti tyrimą 64 konstatuojamojoje dalyje pareikšti būgštavimai, kad mokesčio bazė nustatyta pagal intervalą nuo 2 288 000 EUR iki 2 796 000 EUR, neturi jokio pagrindo. Aišku, kad ginčijamas sprendimas dėl mokesčių leidžia naudoti tik pasirinktą metodą ir kad rinkos parametrai yra skirtingi.

(103)

Galiausiai Komisijos prašymu Liuksemburgas taip pat pateikė visus ankstesnius sprendimus dėl mokesčių, kuriuos Liuksemburgo mokesčių administratorius taikė „Fiat“ grupės bendrovėms.

(104)

Visų pirma, Liuksemburgo mokesčių administratoriaus patvirtintame 2009 m. gruodžio 9 d. prašyme dėl sprendimo buvo prašoma pritarimo FFT mokesčio bazei […].

(105)

Antra, Liuksemburgo mokesčių administratorius 2012 m. rugsėjo 3 d. išsiuntė du laiškus. Pirmasis laiškas buvo ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, pagrįstas 2012 m. kovo 14 d. prašymu priimti sprendimą, kaip nurodyta 9 konstatuojamojoje dalyje. Visas prašymas priimti sprendimą dar kartą buvo pateiktas Komisijai 2015 m. kovo 24 d. Liuksemburgo laiške. Šiame laiške taip pat buvo informacija, kurią Liuksemburgas buvo pateikęs užtušuotą, pirmą kartą perduodamas šį sprendimą Komisijai.

(106)

Antras beveik identiškas laiškas buvo išsiųstas atsakant į lygiagrečiai 2012 m. balandžio 18 d. Liuksemburgo mokesčių administratoriui pateiktą prašymą dėl sprendimo […], susijusio su bendrove [F], kuri, kaip atrodo, kitoje grupės finansų bendrovių struktūroje atitinka FFT. Antrajame prašyme dėl sprendimo [F bendrovės] funkcijų aprašymas visiškai atitinka FFT funkcijas, aprašytas 2012 m. kovo 14 d. prašyme. Vienintelis šios kitos struktūros skirtumas buvo tas, kad bendrovė turėjo tik vieną skyrių Jungtinėje Karalystėje, neturėjo nė vieno skyriaus Ispanijoje ir kad [F bendrovė] neturėjo [nė vieno filialo].

(107)

Antrajame prašyme priimti sprendimą, kurio pagrindą sudaro ataskaita dėl sandorių kainodaros, yra išvada, pateikiama lygiai taip pat kaip ir FFT prašyme priimti sprendimą [pakartotame 54 konstatuojamojoje dalyje]. Tačiau sandorių kainų analizės rezultatai akivaizdžiai skiriasi. [F bendrovės] atlygis įprastomis rinkos sąlygomis, kaip nurodyta ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, yra toks: „Sandorių kainodaros tyrime numatomas tinkamas atlygis, grindžiamas i) rizikos kapitalu, siekiančiu 44,6 mln. EUR, ir ii) kapitalu, leidžiančiu atlyginti už bendrovės vykdytas funkcijas, siekiančiu 8,8 milijono EUR su +/- 10 % paklaida“.

(108)

Šie du sprendimai buvo 2015 m. birželio 4 d. Liuksemburgo Komisijai pateiktame sprendimų dėl mokesčių, kuriuose kalbama apie iždo funkciją [žr. 29 konstatuojamąją dalį], sąraše.

(109)

Trečia, Komisijai taip pat buvo perduoti Liuksemburgo mokesčių administratoriaus priimti kiti du prašymai priimti sprendimus […]. Šiuose 2002 ir 2012 m. prašymuose priimti sprendimus minimi ir kiti Liuksemburgo „Fiat“ grupės struktūros aspektai. Šiame sprendime minėti sprendimai nėra nagrinėjami.

(110)

„Fiat“ primena, kad 40 % FFT priklauso „Fiat S.p.A.“ ir apie 60 % – FF, kuri yra šimtaprocentinis „Fiat S.p.A“ filialas (50). FFNA ir FFC šimtu procentu priklauso FFT (51). Taip pat „Fiat“ primena, kad FFT yra viena iš 39 konstatuojamojoje dalyje išvardytų „Fiat“ grupės finansų bendrovių.

(111)

Komisijos prašymu „Fiat“ pateikė išsamią finansinę informaciją apie grupės finansų bendroves. Ji taip pat pateikė FFT, FF, FFNA, FFC ir FFB bendrovių 2011–2013 m. metines ataskaitas ir bendrovių vykdomų funkcijų aprašymus. Remiantis šia informacija, FF turi 52 darbuotojus, iš kurių [20–30] dirba „finansų“, o [10–20] „buhalterijos“ skyriuje. FFT turi 14 darbuotojų: direktorių, [0–10] darbuotojų, dirbančių tiesiogiai su klientais (Jungtinėje Karalystėje), [0–10] už administravimą atsakingų darbuotojų ir [0–10] buhalterija ir kontrole užsiimančių darbuotojų. FFNA dirba penki žmonės, o FFC vykdo ribotą veiklą.

(112)

Pagal „Fiat“ pateiktą informaciją, FFT filialų (FFNA ir FFC) balansinė vertė yra […]. Metinėje FFT ataskaitoje nurodoma, kad FFNA ir FFC 2011 m. buvo išpirktos iš „Fiat S.p.A.“ ir iš FF. Nuo 2011 m. FFT Liuksemburge teikė konsoliduotas finansines ataskaitas.

(113)

FF ir FFT yra euro zonos finansų bendrovės. 8 ir 9 lentelėse (52) pateikiami šių įmonių finansiniai duomenys, pagrįsti 2010–2013 m. metinėmis ataskaitomis.

8 lentelė

2010–2013 m. laikotarpio FFT finansiniai duomenys

(114)

2011, 2012 ir 2013 m. FFT įvairiuose bankuose suteikė grupės bendrovėms atitinkamai 2 560 802 EUR, 10 772 314 EUR ir 10 155 339 EUR garantijas.

9 lentelė

2010–2013 m. laikotarpio FF finansiniai duomenys

(115)

2013 m. pabaigoje (ir 2012 m. pabaigoje) FF dalį susijusių įmonių kapitale sudarė investicijos į FFT, kurios siekė 157 269 000 EUR (arba 60 % FFT įstatinio kapitalo) ir į FFB, kurios siekė 2 013 000 EUR, bei nekontroliniai akcijų paketai kitose grupės įmonėse, siekiantys 725 000 EUR. 2011 m. pabaigoje 100 % FF akcijų, kurių suma – 262 102 000 EUR, priklausė FFT. 2010 m. pabaigoje, prieš tai, kai 2011 m. FFNA ir FFC buvo parduotos FFT, FF turėjo 7 213 000 EUR vertės FFC akcijų, 262 077 000 EUR vertės FFT akcijų, 87 055 EUR vertės FFNA akcijų ir 2 013 000 EUR vertės FFB akcijų. Kaip nurodyta 8 lentelėje, bendra akcijų vertė 100 % kontroliuojamuose „Fiat“ filialuose siekė 358 000 000 EUR.

(116)

„Fiat“ paskelbė 61 sandorio šalies, su kuriomis FFT buvo sudariusi sandorius 2011–2013 m. laikotarpiu, pavadinimus. Ji nurodė, kokios yra vidutinės neapmokėtos sumos tarp FFT ir jos sandorio šalių šešiems didžiausiems kreditoriams ir skolininkams 2011, 2012 ir 2013 m. Informacija apie 2013 m. pateikta 10 lentelėje (stulpelį, skirtą palūkanoms už vidutinį balansą, pridėjo Komisija).

10 lentelė

FFT sandorio šalys 2013 m.

(117)

„Fiat“ taip pat pateikė informaciją apie FFT skolos vertybinių popierių emisiją nuo 2009 m. taikant Europos vidutinės trukmės skolos vertybinių popierių programą (angl. EMTN) (54), kuri yra pagrindinis FFT finansavimo šaltinis, bei savo emisijos prospektą. Per šį laikotarpį FFT išleido ne trumpesnio nei 7 metų termino 14 emisijų. Ji išleido euro obligacijų, kurių kuponai siekė nuo 5,75 % iki 7,75 % (išskyrus vieną 9 % emisiją), ir obligacijų Šveicarijos frankais, kurių kuponai siekė nuo 4 % iki 5 %.

(118)

„Fiat“ pateiktoje informacijoje nurodomas finansavimo operacijų grupės viduje terminas. 2013 m. pabaigoje 12 613 000 EUR įsiskolinimui iš bendros 12 858 000 EUR sumos pagal sutartį buvo taikomas trumpesnis nei vienų metų terminas (grupės grynieji pinigai ir paskolos nurodyti 9 lentelėje).

(119)

Iš pateiktos informacijos apie įvairius sandorius grupės viduje matyti, kad daug sandorių sudaro per vieną naktį atliktos operacijos. Tačiau FFT taip pat vykdo sandorius taikydama skirtingus terminus […]. FFT paskolas grupei teikia įvairiais būdais […]. 2013 m. beveik visi indėliai buvo terminuoti […]. Obligacijų emisijoms buvo numatyti skirtingi terminai […].

(120)

„Fiat“ taip pat pateikė grupės pinigų politikos dokumentą, minimą ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, kuria yra pagrįstas prašymas priimti sprendimą. Šiame dokumente pateikiamos vidaus taisyklės, taikomos grupės grynųjų pinigų investicijoms. […]

(121)

2015 m. vasario 20 d. laiške Komisija paprašė „Fiat“ paaiškinti mechanizmą, kaip jai pavyko pasiekti, kad grynasis pelnas būtų lygus stabiliai stabilaus nuosavo kapitalo proporcijai 2009, 2010 ir 2011 m. [kaip tai matoma 4 lentelėje, esančioje sprendimo pradėti tyrimą 51 konstatuojamojoje dalyje], nepaisant didelių turto, įsipareigojimų, finansinių išlaidų ir pajamų svyravimų.

(122)

Atsakydama į šį prašymą, raginantį paaiškinti paskolų ir indėlių kainų nustatymą grupės viduje, „Fiat“ pateikė dokumentą pavadinimu „Transfer Pricing Policy“ („Sandorių kainodaros politika“). Šiame dokumente paaiškinama, jog „Fiat“ fiksuoja indėlių iš grupės finansų bendrovių kainas grupės viduje taip, kad šios bendrovės gautų iš anksto nustatytą grąžą.

(123)

Funkcijos, aprašomos kaip FFT atliekamos funkcijos, ir prisiimama rizika yra tokios pačios, kaip aprašyta ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, kurios santrauka, išskyrus tam tikrą informaciją, yra pateikta 38–51 konstatuojamosiose dalyse. […] dokumente apie sandorių kainodaros politiką kalbama apie kredito riziką ir sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo riziką. Prašyme priimti sprendimą teigiama, kad tokios rizikos grupės turtui nėra, o šiame dokumente tokia rizika yra apibūdinama kaip „ribota“.

(124)

Dokumente dėl sandorių kainodaros politikos paaiškinama, kad nustatant sandorių kainas grupės viduje imtasi tokių veiksmų: […] yra nustatyta finansuojamų paskolų grupės viduje suma; […] tuo remiantis, numatyta taikyti maržą grupės paskoloms, padalijant siekiamos grąžos sumą (prie jos pridėjus veiklos išlaidas) iš visos finansinių paskolų sumos. Galiausiai, siekiant numatyti paskolų kainas grupės viduje, ši marža pridedama prie finansų bendrovių finansavimo išlaidų.

(125)

Šis kainų nustatymo grupės viduje metodas, remiantis 2012 m. duomenimis, yra aprašytas dokumente dėl sandorių kainodaros politikos. Tikėtina FF ir FFT nuosavo kapitalo grąža konsoliduotu pagrindu 2012 m. sieks [4–7 %]. Dokumente pateikiami Europos Sąjungai numatomi 2012 m. beta kintamieji ir atskirai pateikta nerizikinga palūkanų norma Italijai ir Liuksemburgui. Remiantis šiais duomenimis skaičiuojama tokia tikėtina grąža:

11 lentelė

Vidaus dokumente apie sandorių kainodaros politiką pateikta informacija

(126)

Dokumente taip pat atskiriamos praeityje nustatytos iš anksto numatytos trukmės paskolos, kurių kainodaros sąlygų pakeisti neįmanoma, ir koreguojamos kintamosios palūkanų normos paskolos grupės viduje. […]

(127)

2015 m. liepos 10 d. laiške Liuksemburgas teigia, kad sprendime užbaigti oficialią tyrimo procedūrą nurodydama išieškoti tariamą pagalbą iš gavėjo Komisija pažeistų teisinio saugumo principą. Jis nurodo ankstesnius Komisijos sprendimus dėl fiskalinės pagalbos schemų, kuriuose Komisija pripažino, kad šis principas gali trukdyti pagalbos išieškojimui (56), ir patvirtino teisėtais lūkesčiais pagrįstą pereinamąjį laikotarpį (57).

(128)

Be to, Liuksemburgas teigia, kad kadangi nustatant sandorio kainą, remiantis EBPO principais, negali būti nustatyta tiksli kaina įprastomis rinkos sąlygomis, neįmanoma nurodyti išieškoti tikslią pagalbos sumą. Liuksemburgas taip pat nurodo, kad atsižvelgdama į naują pagalbos priemonės pobūdį ir remdamasi ankstesniais sprendimais bei laikydamasi teisėtų apsaugos lūkesčių principo Komisija neturėtų nurodyti išieškoti suteiktą pagalbą (58).

(129)

Komisija nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą, nes laikosi išankstinės nuomonės, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį FFT yra suteikiama su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

(130)

Komisija būtent išreiškė abejonių dėl ginčijamo sprendimo dėl mokesčių suderinamumo su įprastomis rinkos sąlygomis. Jos abejonės buvo pagrįstos 131–137 konstatuojamosiose dalyse išdėstytais teiginiais.

(131)

Visų pirma, atrodo, kad sprendime priimta 2,542 milijono EUR dydžio (+/- 10 %) fiksuota mokesčio bazė FFT veiklai Liuksemburge. Mokesčio bazė galėjo tik šiek tiek svyruoti ir liko stabili net jei, pavyzdžiui, FFT veikla, kuria remiantis nustatyta mokesčio bazė, labai išsiplėstų.

(132)

Antra, Komisija išreiškė abejonių dėl FFT mokesčių patarėjo pasirinkto metodo, kuriuo būtų įvertinamas FFT atlygis už jos vykdomas funkcijas, tinkamumo. Sandorių kainodaros analizėje šiam atlygiui apskaičiuoti mokesčių patarėjas taikė netiesioginį MTMN metodą, tačiau Komisija mano, kad tais atvejais, kai rinkoje galima pastebėti panašių atvejų, reikėtų teikti pirmenybę tiesioginiams metodams, ypač CUP metodui. Šiuo atveju Komisija pažymėjo, kad „Fiat“ grupės amerikiečių bendrovė „Chrysler“ savo operacijoms finansuoti tiesiogiai naudojasi finansų rinkomis ir kad kai kurie jos sandoriai yra panašūs į FFT vykdomus sandorius.

(133)

Trečia, kapitalo įkainojimo modelio, naudojamo siekiant apskaičiuoti reikalaujamą nuosavo kapitalo grąžą, atžvilgiu Komisija išreiškė abejonę dėl to, ar FFT mokesčių patarėjas teisingai taikė šį modelį. Komisija pabrėžė, kad buvo nustatytas per žemas dviejų FFT atlyginimo, apskaičiuojamo pagal kapitalo įkainojimo modelį, sudedamųjų dalių – atlyginamo nuosavo kapitalo sumos ir šio nuosavo kapitalo sumai taikomo atlyginimo lygmens – lygmuo.

(134)

Atlyginamo nuosavo kapitalo sumos atžvilgiu sprendime dėl mokesčių buvo pripažinta, kad kapitalo įkainojimo modelis buvo taikomas tik nuosavo kapitalo daliai, pavadintai „nuosavomis lėšomis, kurios gali patirti riziką“, o FFNA ir FFC skirtas nuosavas kapitalas be tinkamo paaiškinimo buvo išskaičiuotas iš nuosavo kapitalo, kuris turi būti atlygintas (59). Be to, paaiškėjo, kad apskaičiavus „nuosavas lėšas, kurios gali patirti riziką“ mokesčio bazė buvo per maža, nes į ją vėl be įtikinamų priežasčių nebuvo įtrauktas grupės viduje esantis turtas. Sprendime pradėti procedūrą Komisija svarstė prielaidą, kuria remiantis sandoriuose su grupės bendrovėmis kredito rizikos nėra. Komisija taip pat išreiškė abejonių dėl minimalių nuosavų lėšų, skirtų įsipareigojimų nevykdymo ir kredito rizikai padengti, reikalavimų apskaičiavimo. Ypač nepasiteisino palyginti mažas 20 % sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo rizikos koeficientas, be to, niekur nebuvo numatyta, kas atsitiktų, jeigu būtų labai pakeista reguliavimo sistema. Mokesčių patarėjo ataskaitoje dėl sandorių kainodaros nepaaiškinama, kodėl „skirtumas tarp kreditoriaus sukauptų palūkanų už banko indėlius ir skolininko sukauptų palūkanų už banko paskolas“ laikomas aiškiu operacinės rizikos ženklu, ir nėra papildomai paaiškinama, kodėl jam taikomas 15 % rizikos koeficientas. Taip pat nepaaiškinama, kodėl priešingos sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo rizika dauginama iš 6 %, o ne iš 8 %, nors Bazelio II sistemoje numatyti būtiniausi nuosavų lėšų reikalavimai priešingos šalies įsipareigojimų nevykdymo rizikai padengti, apie kuriuos aiškiai kalbama ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, yra 8 %.

(135)

Šiam kapitalui taikomo atlyginimo atžvilgiu Komisija išreiškė abejonių dėl nustatyto beta kintamojo, nes, palyginti su kitų finansines paslaugas teikiančių bendrovių beta koeficientais, jis pasirodė esąs per mažas. Ji taip pat suabejojo mokesčių patarėjo pasirinktu 25-u procentiliu vietoje beta kintamojo medianos.

(136)

Ketvirta, nagrinėdama tikėtiną nuosavo kapitalo grąžą, kuri prašyme pateikti sprendimą laikoma perviršine, Komisija išreiškė abejonių dėl to, kad ginčijamame sprendime dėl mokesčių be jokio paaiškinimo buvo leista naudoti labai nedidelį 0,87 % koeficientą.

(137)

Kadangi atrodo, jog sprendime dėl mokesčių patvirtintoje sandorių kainodaros analizėje nebuvo laikomasi įprastų rinkos sąlygų principo, Komisija padarė preliminarią išvadą, kad šiuo sprendimu FFT yra suteikiama nauda. Nustatyta, kad tokią naudą FFT gaudavo kiekvienais metais kaskart, kai Liuksemburgo mokesčių administratorius, remdamasis šiuo sprendimu, apskaičiuodavo mokėtinus mokesčius. Pasak Komisijos, tokia nauda taip pat buvo teikiama atrankiai, nes taip buvo nukrypstama nuo administracinės praktikos suteikiant FFT pranašumą kitų bendrovių, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, atžvilgiu.

(138)

Kadangi visos kitos SESV 107 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo įgyvendintos ir kito aiškaus suderinamumo pagrindo nebuvo, Komisija padarė preliminarią išvadą, kad ginčijamas sprendimas dėl mokesčių yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba. Todėl Komisija nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl sprendimo dėl mokesčių.

(139)

Savo sprendime pradėti tyrimą Komisija, remdamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalimi, paragino Liuksemburgą pateikti visus su ginčijama priemone susijusius dokumentus, informaciją ir duomenis, kuriais remdamasi prireikus Komisija galėtų nustatyti valstybės pagalbos buvimą ir jos suderinamumą su vidaus rinka. Jei Liuksemburgas nepateiktų visos prašomos informacijos, Komisija paragino jį pritarti jos prašymui pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6a straipsnio 2 dalies b punktą, kad ginčijamos priemonės gavėjas, šiuo atveju FFT, pateiktų prašomą informaciją.

(140)

2014 m. liepos 19 d. Liuksemburgas pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. Visų pirma jis tvirtina, kad procedūra yra nepagrįsta ir kad Komisija sprendime pradėti procedūrą padarė klaidų.

(141)

Procedūros atžvilgiu Liuksemburgas daro prielaidą, kad nurodymo pateikti informaciją procedūra nebuvo tinkamai vykdoma, nes Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 nesuteikia Komisijai teisės duoti nurodymus dėl sprendimo pradėti tyrimą. Prieš duodant tokį nurodymą, turėjo būti laikomasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnyje numatytos procedūros.

(142)

Be to, Liuksemburgas teigia, kad Komisija, sprendime dėl nurodymo prašydama pateikti informaciją, nepaaiškino, kodėl siekiant įvertinti priemonę valstybės pagalbos taisyklių atžvilgiu reikėjo atskleisti pagalbos gavėjo tapatybę. Dėl dažno informacijos nutekėjimo ir neatsargių Komisijos pareiškimų viešumoje Liuksemburgas šiame etape negalėjo atskleisti pagalbos gavėjo tapatybės. Be to, nurodyme nebuvo patikslinta, kokią konkrečiai informaciją reikia pateikti, nors Komisijos procedūrų vadove teigiama, kad nurodyme turi būti aiškiai paaiškinta, kokią informaciją būtina pateikti nagrinėjamai procedūrai.

(143)

Be to, Liuksemburgas teigia, kad kadangi sprendime pradėti procedūrą nėra paaiškinama, kodėl ginčijamas sprendimas dėl mokesčių yra laikomas pagalba, jis negali vykdyti įsipareigojimo nesiimti veiksmų. FFT turi pateikti mokesčių deklaraciją, o kadangi Komisija sprendime pradėti procedūrą nepatikslino, kokiu būdu turi būti apskaičiuojami mokėtini mokesčiai, Liuksemburgo mokesčių administratorius taikys sprendime dėl mokesčių numatytą metodą.

(144)

Be to, Liuksemburgas teigia, kad Komisija pažeidė lojalaus bendradarbiavimo, nešališkumo ir gero administravimo principus, būtent neatsakydama į jo susitikimų pasiūlymus, kurie būtų suteikę Liuksemburgo valdžios institucijoms galimybę paaiškinti ginčijamame sprendime dėl mokesčių naudotą metodą.

(145)

Liuksemburgas prieštarauja Komisijos sprendimui pradėti procedūrą dėl FFT (su nauju bylos numeriu SA.38375) atskirai nuo bendros Liuksemburgo praktikos sprendimų dėl mokesčių srityje procedūros, kurios bylos numeris – SA.37267. Kadangi Liuksemburgas pateikė skundą teismui dėl Komisijos nurodymo pateikti informaciją pagal bylą SA.37267, Komisija turėjo galimybę dirbtinai sutrukdyti anuliuoti minėtą nurodymą, pradėdama naują bylą.

(146)

Galiausiai Liuksemburgas teigia, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus supainiodama veikimą savo nuožiūra su paprastu bendrosios teisės taisyklių interpretavimu. Visų pirma, sprendimo dėl mokesčių priėmimas nėra Liuksemburgo mokesčių administratoriaus veiksmas savo nuožiūra ir neprieštarauja L. I. R. 164 straipsnio 3 daliai ir aplinkraščiui. Pasak Liuksemburgo, taikant šias nuostatas neišvengiama, kad jos bus interpretuojamos atsižvelgiant į kiekvieno atvejo faktus, siekiant priimti konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstus sprendimus, kuriuos sąlygoja būtent šios aplinkybės. Komisija nepripažįsta, kad yra skirtumas tarp veiksmų laisvės ir bendrų teisinių taisyklių, kurias sudaro nagrinėjamai bylai taikytini abstraktūs teisiniai terminai, interpretavimo. Be to, interpretuodama Liuksemburgo teisės aktus vietoj Liuksemburgo valdžios institucijų, Komisija nepripažįsta valstybių narių kompetencijos tiesioginio apmokestinimo srityje.

(147)

Pasak Liuksemburgo, kadangi jo mokesčių administratorius FFT atveju nepasinaudojo veiksmų laisve, Komisija negalėjo įrodyti, kad sprendimas dėl mokesčių pažeidžia įprastą administracinę praktiką. Liuksemburgas aiškina, kad jo administraciniai veiksmai grindžiami teisėtumo ir lygybės principais, todėl visi tokioje pat situacijoje esantys mokesčių mokėtojai vertinami vienodai. Liuksemburgas tvirtina, kad sprendimas pradėti procedūrą buvo išnagrinėtas tik remiantis EBPO gairėmis, taikomomis sandorių kainodaros srityje, bet neatsižvelgiant į Liuksemburgo administracinę praktiką.

(148)

Apskritai Liuksemburgas teigia, jog Komisija padarė esminę klaidą, kai, siekdama nustatyti atrankųjį pranašumą, bazine sistema laikė įprastų rinkos sąlygų principą, numatytą EBPO principuose, taikomuose sandorių kainodaros srityje, o ne nacionalinės teisės aktuose ir praktikoje.

(149)

Be to, Liuksemburgas teigia, kad Komisija netinkamai interpretavo EBPO principus, taikomus sandorių kainodaros srityje. Atrodo, kad sprendimo pradėti procedūrą (65) konstatuojamojoje dalyje Komisija sudarė sandorių kainodaros nustatymo metodų hierarchiją teigdama, kad pirmenybę reikėtų skirti tiesioginiams metodams, ypač CUP metodui, o ne netiesioginiams metodams, tokiems kaip MTMN. Komisija neatsižvelgia į tai, kad nuo 2010 m. EBPO sandorių kainodaros srities principuose nebetaikoma tik viena metodų hierarchija, o tai atitinka dabartinius reikalavimus ir praktiką. Atsižvelgdamas į minėtų principų 1.13 dalį, Liuksemburgas nurodo, jog principuose pripažįstama, kad „sandorio kainų nustatymas nėra tikslusis mokslas“ ir kad „kai kuriais atvejais nebus visiškai aišku, kaip nustatyti kainą įprastomis rinkos sąlygomis“. Kadangi FFT mokesčių patarėjas mano, jog MTMN metodas buvo pasirinktas pagrįstai ir kadangi jis pritaikė L. I. R. 164 straipsnį, Liuksemburgo mokesčių administratorius tiesiog patvirtino analizės tikslumą.

(150)

Pasak Liuksemburgo, Komisija pripažįsta, kad skirtingai interpretuoja ir įprastų rinkos sąlygų principą skirtingai taiko ne tik kiekvienas mokesčių administratorius atskirai, bet ir tas pats mokesčių administratorius įvairioms bendrovėms (60); todėl, viena vertus, ji negali leisti, kad įprastų rinkos sąlygų principas būtų skirtingai interpretuojamas ir taikomas, kita vertus, ji negali teigti, kad egzistuoja vienintelis tinkamas metodas, kuriuo remdamasis Liuksemburgas turėjo taikyti įprastų rinkos sąlygų principą.

(151)

Be to, Liuksemburgas priekaištauja Komisijai dėl to, kad šiuo atveju ji nepritaikė atitinkamų nacionalinių teisės aktų, konkrečiai L. I. R. 164 straipsnio 3 dalies ir iš jų išplaukiančios administracinės praktikos, o rėmėsi tik EBPO principais, taikomais sandorių kainodaros srityje. Taip pat Komisija nustatė tokį skaičiavimo metodą, kuris jai pasirodė tinkamiausias, nors Liuksemburgo teisės aktai nenumato konkrečių sandorių kainodaros nustatymo metodų. Taigi Komisija visiškai nepaiso Liuksemburgo teisės ir administracinės praktikos šioje srityje. Be to, siekdama atlikti atrankumo analizę, Komisija nelygina FFT apmokestinimo tvarkos su kitų panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esančių Liuksemburgo bendrovių apmokestinimo tvarka.

(152)

Nagrinėdamas sprendime pradėti procedūrą Komisijos išreikštas abejones, Liuksemburgas priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši per daug ir labai vienašališkai koncentruojasi į numatytą „Fiat“ mokesčių strategiją grupės lygmeniu, neatsižvelgdama į tai, jog „Fiat“, būdama grupė, galėjo turėti kitokių priežasčių pasirinkti būtent tokią struktūrą.

(153)

Visų pirma Liuksemburgo mokesčių institucijos tikrai nesusitarė dėl „fiksuotos mokesčio bazės“, kaip yra teigiama sprendimo pradėti procedūrą 64 konstatuojamojoje dalyje. FFT apmokestinamosios pajamos priklauso nuo suteiktų paskolų apimties, o ataskaitoje dėl sandorių kainodaros yra tik viena bazinių punktų, skirtų maržai pasiekti, grupė.

(154)

Antra, nagrinėdamas reikalaujamų nuosavų lėšų sumą ir Komisijos šiuo klausimu išreikštas abejones, Liuksemburgas mano, kad Bazelio II sistemos nuostatų pasirinkimas yra pagrįstas, kaip ir pasirinkimas neįtraukti akcijų. Liuksemburgas teigia, jog buvo logiška į skaičiavimus neįtraukti finansinių akcijų, nes jos nėra susijusios su veikla, kuri apsiriboja grupės viduje teikiamų paskolų sandorių kainodara. Be to, remiantis ataskaita dėl sandorių kainodaros, akcijų finansavimui naudojama suma siekia 165 244 000 EUR, kuri yra lygi FFT turimų akcijų įsigijimo kainai, todėl, pasak Liuksemburgo, ji negali būti kritikuojama. Be to, negali būti išskaičiuotos pagal Liuksemburgo teisę neapmokestinamos akcijos, su jomis susiję mokesčiai, pvz., palūkanų mokestis. Galiausiai už akcijas yra gaunami dividendai iš filialų. Šių dividendų suma gali kisti atsižvelgiant į filialų rezultatus ir į jų reinvestavimo poreikius, o pajamų srautui taikoma marža komerciniu požiūriu netenka prasmės.

(155)

Trečia, Liuksemburgas teigia, jog paskolų grupės viduje neįtraukimą į skaičiavimus pateisina tai, kad FFT skoloms yra taikoma tiesioginė garantija, suteikiama FFT skolintojams. Atsižvelgiant į pramonės strategiją, į ekonominius interesus ir galimo bankroto riziką bendrovės reputacijai, tikėtino FFT įsipareigojimų nevykdymo rizika yra labai maža, o „laisvos“93 710 000 EUR sumos visiškai pakanka rizikai padengti.

(156)

Ketvirta, Liuksemburgas kritikuoja Komisiją dėl išreikštos abejonės, susijusios su tuo, kaip buvo apskaičiuotas beta kintamasis rizikos priemokai nustatyti. Visų pirma, tokie skaičiavimai nėra visiškai matematiniai ir gali pasiteisinti įvairūs rezultatai, todėl ataskaitoje dėl sandorių kainodaros gauti rezultatai visiškai pateisinami ir patikimi. Antra, net darant prielaidą, kad Komisija gaus kitokius rezultatus, vis tiek reikės išnagrinėti, ar FFT turi pranašumą kitų Liuksemburge įsisteigusių įmonių atžvilgiu. Trečia, net atliekant alternatyvų vertinimą, kurio metu palyginama FFT suskaičiuota rizikos priemoka su atlygiu, pervedamu bendrovės, kurios akcijomis prekiaujama biržoje, akcininkams, ir nustatytas dydis siekia nuo 3,5 % iki 4 %, t. y. gerokai mažiau nei FFT suskaičiuota 6,05 % rizikos priemoka, atlikus palyginimą nustatyta, kad 6,05 % rizikos priemoka yra visiškai pateisinama ir visiškai atitinka L. I. R. 164 straipsnio reikalavimus.

(157)

Galiausiai Liuksemburgas teigia, kad kadangi Verslo apmokestinimo elgesio kodekso grupė aiškiai patvirtino, jog Liuksemburge taikoma sprendimų dėl mokesčių praktika neprieštarauja EBPO elgesio kodeksui ir principams, pagal teisėtų lūkesčių principą FFT turėtų galėti remtis 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu dėl mokesčių visą jo galiojimo laikotarpį, t. y. penkerius metus.

(158)

2014 m. spalio 30 d. FFT pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. Šios pastabos gautos dviejuose atskiruose dokumentuose.

(159)

Pirmas FFT pastabų dokumentas yra suskirstytas į dvi dalis. Pirmojoje dalyje paaiškinama, kodėl FFT mano, kad Komisija netinkamai pritaikė EBPO principus FFT sandorių kainodaros išankstinėje kainodaros tvarkoje. Antrojoje dalyje aprašoma, kaip sprendimas pradėti procedūrą pažeidžia Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje numatytą teisinę normą dėl atrankumo taikymo.

(160)

Visų pirma, priešingai, nei teigiama Komisijos sprendime pradėti procedūrą, FFT teigia, kad ji nebuvo sudariusi susitarimo su Liuksemburgo mokesčių administratoriumi dėl fiksuotų apmokestinamųjų pajamų. Susitarta buvo tik dėl atlyginimo už FFT vykdomų iždo funkcijų metodo. Nuo 2011 m. kiekvienais metais FFT atnaujina visus rodiklius, naudojamus siekiant įvertinti, kokiai jų nuosavo kapitalo daliai gresia rizika, ir numatyti nuosavo kapitalo grąžą tiksliniam pelnui apskaičiuoti. Be to, FFT išankstinė kainodaros tvarka galioja tik penkerių metų laikotarpiui, jeigu nesikeičia aplinkybės ir faktai, kuriais yra pagrįsta išankstinė kainodaros tvarka. Tokia trukmė sutampa su kitose valstybėse narėse taikoma sprendimų dėl mokesčių praktika.

(161)

Antra, niekas neprieštarauja tam, kad mokesčių patarėjas rinktųsi MTMN metodą, nes nėra jokio vidinio lyginamojo elemento FFT sandorių atžvilgiu, kurį būtų galima naudoti CUP metodui. Taip yra todėl, kad i) FFT neteikia paskolų trečiosioms šalims ir kad ii) „Fiat“ grupės bendrovės negauna panašių paskolų iš trečiųjų šalių. FFT nurodo EBPO principų, taikomų sandorių kainodaros srityje, 2.2 straipsnį, kuriame teigiama, kad taikant atrankos metodą visada siekiama rasti konkrečiam atvejui tinkamiausią metodą. Taip pat FFT pamini tų pačių principų 2.4 straipsnį, kuriame teigiama, kad būna situacijų, kuriose FFT sandorio pelno paskirstymo metodai pasirodo esą tinkamesni nei tradiciniai sandoriais pagrįsti metodai.

(162)

Pasak FFT, jeigu mokesčių patarėjas pagal CUP metodą būtų taikęs šių obligacijų įvertinimą nustatydamas sandorių kainą, taikomą grupės bendrovėms skiriamoms paskoloms, FFT būtų patyrusi nuostolių, nes ji nebūtų atgavusi likvidumo išlaidų, reikalingų grupės finansiniams poreikiams padengti. FFT yra mažiau sudėtingas subjektas nei kitos grupės bendrovės, kurių maržos galėtų būti patikrintos naudojant MTMN metodą. Šis metodas vis dažniau naudojamas analizuojant sandorių rinkodarą, o 2010 m. EBPO principuose, taikomuose sandorių kainodaros srityje, nenustatoma jokia metodų hierarchija.

(163)

Be to, pasak FFT, nuosavas kapitalas dažnai gali būti praeityje priimtų sprendimų dėl bendrovės veiklos rezultatas ir neturėti jokio tiesioginio ryšio su nuosavo kapitalo dydžiu, reikalingu prisiimant riziką, susijusią su bendrovės veikla.

(164)

Galiausiai FFT pažymi, kad EBPO principuose, taikomuose sandorių kainodarai, pripažįstama, jog sandorių kainodaros nustatymas nėra tikslusis mokslas. Todėl ji nurodo šių principų 1.13 dalį, tiksliau, šią konstatuojamąją dalį: „[S]varbu nepamiršti tikslo, remiantis patikima informacija apytikriai, bet racionaliai įvertinti rezultatą įprastomis rinkos sąlygomis. Taip pat reikia priminti, kad sandorių kainų nustatymas nėra tikslusis mokslas ir jam atlikti reikia tiek mokesčių administratoriaus, tiek mokesčių mokėtojo vertinimo.“ FFT nurodo, kad ji visomis galimomis priemonėmis stengėsi įvertinti atlygį už savo veiklą įprastomis rinkos sąlygomis.

(165)

Trečia, kalbant apie FFT nuosavo kapitalo pakankamumą, ji turi įrodyti, kad jos nuosavo kapitalo pakanka su jos finansavimo veikla susijusiai rizikai padengti. Aplinkraštyje nėra jokių specialių nurodymų, kurių reikėtų laikytis siekiant nustatyti tinkamą nuosavų lėšų, kurios gali patirti riziką, kiekį. Todėl FFT nusprendė išanalizuoti savo nuosavą kapitalą, kad galėtų įvertinti, kokia dalis jos nuosavo kapitalo yra būtina veiklai vykdyti ir rizikai prisiimti pagal Bazelio II sistemą. Be to, aplinkraštyje palyginamos bendrovės, užsiimančios finansų tarpininko veikla, su nepriklausomomis finansų įstaigomis. Aplinkraštyje taip pat nurodoma, jog mokesčių mokėtojai, vykdantys sandorius grupės viduje, turi turėti pakankamai nuosavų lėšų, kad galėtų padengti su savo sandoriais susijusią finansavimo riziką. Priešingai – su akcijomis susijusi veikla nėra įtraukta į FFT išankstinę kainodaros tvarką, todėl FFT akcijų neįtraukimas į nuosavą kapitalą, kuris gali patirti riziką, laikomas teisėtu. Be to, nebuvo atsižvelgta į nuosavo kapitalo, investuoto į FFT filialus, sumą, nes jis apima investicijas į filialus, už kurias atlyginama dividendais ir kurios neįeina į investicijų portfelį. Tačiau dividendams netaikoma sandorio kainodaros analizė, nes nuo jų nepriklauso nei vykdomos funkcijos, nei prisiimama rizika. Toks išskaitymas taip pat atitinka Bazelio II sistemos (61) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB (KRD III) 57 straipsnio nuostatas (62).

(166)

Ketvirta, atsižvelgiant į Komisijos vykdomą grupės viduje esančių skolų tvarkymo analizę ir tai, kad FFT išankstinėje kainodaros tvarkoje neatsižvelgiama į turtą, kuris nėra trečiosios šalies turtas, FFT teigia, jog grupės kredito reitingas jau yra įtrauktas į FFT grupės finansavimo išlaidas. Kadangi FFT ir visų grupės asocijuotųjų bendrovių kredito reitingas yra toks pat kaip ir „Fiat S.p.A.“ (63), FFT, teikdama paskolas asocijuotosioms bendrovėms grupės viduje, nesusiduria su papildoma kreditavimo rizika. Todėl FFT prašoma palūkanų norma iš asocijuotųjų bendrovių grupės viduje atitinka šias sumas: i) grupės finansavimo išlaidų; ii) įmonei „Fiat S.p.A.“ pervedamų garantijos mokesčių; iii) veiklos išlaidų, patiriamų teikiant savo paslaugas kitoms grupės bendrovėms; iv) „neigiamo perkėlimo“, atsirandančio dėl to, kad didelės FFT paskolos turi būti trumpalaikės ir su mažesnėmis palūkanomis, siekiant patenkinti trumpalaikius grupės grynųjų pinigų poreikius; ir v) kapitalo grąžos už patirtą riziką, susijusią su FFT vykdomomis grupės iždo valdymo funkcijomis.

(167)

Penkta, pasak FFT, 6 % koeficiento taikymas pagal riziką įvertintam turtui (PRĮT) pasiteisino todėl, kad tai atitiko FFT Bazelio II sistemos nuostatų principus, kuriuos vietos reguliavimo institucijos, remdamosi KRD, pritaikė kai kuriose ES teritorijose (pavyzdžiui, Italijoje) veikiančioms ne bankų finansų įstaigoms. Be to, kadangi FFT turtas trečiųjų šalių atžvilgiu panaudojamas tik per bankų indėlius, buvo pritaikytas 20 % rizikos koeficientas, atitinkantis standartinį Bazelio II sistemoje numatytą principą (64). Lygiai taip pat operacinės rizikos 15 % rizikos koeficiento atžvilgiu FFT nurodo Komisijai pagrindinio rodiklio principą, kuriuo remiantis, atsižvelgiant į Bazelio II sistemos 649 punktą, reikia taikyti tokį koeficientą. Be to, pagal tą patį principą bendrosios pajamos yra skaičiuojamos prie grynųjų už palūkanas gaunamų pajamų pridedant grynąsias pajamas ne už palūkanas: įtraukiant išmokas ir veiklos išlaidas, tačiau neįtraukiant išskirtinių pajamų. Kadangi FFT negauna pajamų ne už palūkanas, tinkamiausias būdas nustatyti apytikrę FFT operacinę riziką yra remtis kreditorių gaunamomis palūkanomis iš indėlių bankuose, neįskaitant indėlių bankuose skolos palūkanų. Nagrinėdama galimus reguliavimo sistemos pakeitimus, FFT teigia, kad pagal Bazelio III sistemą (65) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/36/EB (66) dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros (KRD IV) atitinkami kriterijai vis dar galioja.

(168)

Šešta, kalbant apie Komisijos išsakytas abejones dėl naudojamo beta kintamojo, FFT tvirtina, kad net į palyginimą neįtraukiant tam tikrų elementų (pavyzdžiui, nacionalinių bankų) įprastų rinkos sąlygų intervalas išlieka beveik toks pat. Kadangi FFT veikia kaip finansų bendrovė ir negali būti prilyginta bankui, finansų bendrovių beta kintamuosius, kaip pačius tinkamiausius palyginimo elementus, nustato FFT ir [mokesčių patarėjas]. Be to, aplinkraštyje aiškiai nurodoma į finansinių paslaugų teikėjus. Todėl, nustatant atitinkamą beta kintamąjį, galima pagrįstai atsižvelgti į visas finansinių paslaugų sektoriuje aktyvias bendroves. Vertinant 25-o procentilio taikymą įprastų rinkos sąlygų intervalui, jis atitinka EBPO principus, taikomus sandorių kainodaroje, pagal kuriuos visuose įprastų rinkos sąlygų intervalo taškuose kainos / pelnas yra nustatomi įprastomis rinkos sąlygomis. Be to, kadangi FFT dirba tik su integruotomis grupės bendrovėmis, grupės veikla tvirtai integruota ir patronuojančioji bendrovė yra visiškai suinteresuota palaikyti filialų veiklą, manoma, kad FFT patiria nedidelę riziką.

(169)

Septinta, FFT nepritaria Komisijos abejonėms dėl to, kad 0,87 % nuosavo kapitalo grąža yra per maža. Perviršinis nuosavas kapitalas, t. y. kapitalas, kuris nėra būtinas FFT patiriamai rizikai finansavimo veikloje padengti, yra arba skolinamas kitai grupės bendrovei, kuriai reikalingas papildomas finansavimas, arba naudojamas FFT veiklos išlaidoms, patiriamoms teikiant finansines paslaugas, padengti. Todėl jų atlyginimas turi būti pritaikytas prie trumpalaikių grynųjų pinigų investicijų.

(170)

FFT teigia, jog net jeigu Komisijos analizė dėl įprastų rinkos sąlygų principo laikymosi yra teisinga, sprendimas pradėti procedūrą niekaip neįrodo, kad FFT buvo vertinama palankiau nei bet kuris kitas panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje esantis Liuksemburgo mokesčių mokėtojas. Sprendime pradėti procedūrą nėra jokio FFT palyginimo su kitais Liuksemburgo mokesčių mokėtojais, pavyzdžiui, su 21 kitu mokesčių mokėtoju, kurio išankstinę kainodaros tvarką tyrė Komisija.

(171)

FFT Liuksemburgo mokesčių administratorius leido taikyti išankstinę mokesčių tvarką taip, kaip ir visiems kitiems Liuksemburge realiai veikiantiems mokesčių mokėtojams.

(172)

Be to, bendras FFT pelno mokesčio dydis Liuksemburge 2011 m. buvo 28,8 %, o Italijoje pagrindinis pelno mokestis yra 33 %. Vadinasi, Italijoje nuo didesnio FFT pelno būtų atskaičiuoti didesni mokesčiai, nes didžiąją dalį paskolų FFT skiria „Fiat Finance S.p.A“. Todėl nėra aišku, kokio tipo „pagalbą“ gavo visa grupė, jeigu FFT deklaravo mažesnį pelną Liuksemburge ir todėl pasinaudojo mažesniais palūkanų atskaitymais Italijoje.

(173)

Antras FFT suformuluotų pastabų sąrašas pradedamas bendru išankstinės kainodaros tvarkos paaiškinimu. Ji laikoma bendros mokesčių sistemos dalimi ir yra įtraukta į Liuksemburgo mokesčių sistemą. FFT išankstinėje mokesčių tvarkoje laikomasi aplinkraštyje nustatytų gairių ir nenukrypstama nuo bendros Liuksemburgo mokesčių sistemos. FFT išankstinės mokesčių tvarkos trukmė yra penkeri metai. Tai standartinė išankstinės mokesčių tvarkos trukmė valstybėse narėse.

(174)

Aplinkraščio pagrindą sudarančios Liuksemburgo taisyklės mokesčių kainodaros srityje yra bendros mokesčių sistemos dalis, nes jos taikomos grupės viduje susijusioms bendrovėms, kurios tarpusavyje vykdo sandorius. Liuksemburgo sandorių kainodaros taisyklės nenukrypsta nuo bendros mokesčių sistemos, nes praktikoje yra laikomasi sandorių kainodarai taikomų EBPO principų ir šiomis taisyklėmis siekiama nustatyti įprastomis rinkos sąlygomis gaunamą pelną.

(175)

Nagrinėdama sprendime pradėti procedūrą Komisijos išreikštas abejones dėl sandorių kainodaros nustatymo metodo pasirinkimo, FFT teigia, kad MTMN yra bendrai priimtas ir EBPO patvirtintas metodas, neprieštaraujantis bendrai Liuksemburgo mokesčių sistemai. Komisija pripažino paplitusį MTMN metodo taikymą ir tai, kad jo taikymas gali sukelti sunkumų (67). Kai kurių detalesnių aspektų gairės yra nepakankamos, tačiau Komisija suteikia sau teisę spręsti prieštaringus sandorių kainodaros klausimus, remdamasi savo pačios nuomone apie tai, kaip MTMN metodas turėtų būti taikomas konkrečiu atveju. Be to, FFT mokestinio laikotarpio pelnas atitinka įstatymu nustatytą pelną, o tai dar kartą patvirtina, kad naudojant MTMN metodą FFT negavo jokios ekonominės naudos.

(176)

Pasak FFT, mokesčių institucijos, naudodamos MTMN metodą, turėtų turėti tam tikrą veiksmų laisvę, nes taikant šį metodą gaunamas ne vienas rezultatas, o galiojančių rezultatų serija. Todėl skirtumas tarp FFT gautų apmokestinamųjų pajamų (kurias patvirtino Liuksemburgo mokesčių institucijos) ir Komisijos apskaičiuotų apmokestinamųjų pajamų, remiantis valstybės pagalbos taisyklėmis, neturėtų būti laikomas nauda. Tokia nauda atsiranda tik tada, jeigu taikoma priemonė akivaizdžiai nukrypsta nuo standartinių sandorių kainodaros taisyklių ir peržengia mokesčių administratoriaus diskreciją (68). Priešingu atveju tai būtų Komisijos kišimasis į valstybės narės įgaliojimus mokesčių srityje.

(177)

Galiausiai FFT mano, kad kadangi Komisija įvertino naudos buvimą, ji turėjo numatyti bendrą poveikį „grupei“. Dėl to „Fiat“ grupė negauna jokios naudos, nes bet koks mokesčio bazės padidėjimas Liuksemburge yra kompensuojamas didesniais mokestiniais išskaitymais kitose valstybėse narėse (pastaraisiais metais daugiausia Italijoje). Pasak FFT, Komisija tai yra pripažinusi įvairiuose sprendimuose. (69)

(178)

Pasak FFT, į bazinę sistemą, naudojamą atrankumui įvertinti, gali būti įtrauktos tik tos bendrovės, kurioms taikomos sandorių kainodaros taisyklės, t. y. bendradarbiaujančios tik su susijusiomis trečiosiomis šalimis. Tai pripažinta Komisijos sprendime dėl groepsrentebox schemos (70), kuriame teigiama, kad atsižvelgiant į skolų finansavimo veiklą susijusios įmonės yra tokioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, kuri negali būti palyginama su nesusijusių bendrovių situacija. Be to, siekdama įrodyti atrankumą, Komisija turėtų įrodyti, kad FFT išankstinė kainodaros tvarka buvo taikoma kitokiomis sąlygomis nei kitiems Liuksemburgo grupės subjektams, vykdantiems finansavimo veiklą. Tačiau aplinkraštyje paaiškinama, kad išankstinė kainodaros tvarka taikoma visoms finansų grupių bendrovėms. Todėl atrankumo čia nėra.

(179)

Bendru atveju Komisija į sprendimus dėl mokesčių žiūri kaip į priemonę, suteikiančią mokesčių mokėtojui teisinį tikrumą ir nuspėjamumą jo mokesčių statuso atžvilgiu. Liuksemburgo mokesčių administratoriaus taikomi sprendimai dėl mokesčių nėra diskretiški, nes juos taikant laikomasi principų, numatytų aplinkraštyje, kuriame ypač pabrėžiamas įprastų rinkos sąlygų principas, apibrėžtas EBPO pavyzdinės mokesčių konvencijos 9 straipsnyje, pateikiamos gairės bei patikslinimai dėl minimalių nuosavo kapitalo reikalavimų, taip pat sandorių kainodaros, kurios turi laikytis Liuksemburgo bendrovė, vykdanti finansinę veiklą grupės viduje, analizė. Todėl Liuksemburgo mokesčių administratoriaus nustatyta diskrecija, jei tokia yra, apsiriboja aplinkraščio gairėmis. Be to, ši mokesčių administratoriui palikta ribota diskrecija yra būdinga taikant EBPO principus sandorių kainodaros srityje. Šis paprastas elementas pats savaime negali reikšti, kad yra suteikta valstybės pagalba. Be to, FFT teigia, kad išankstinė kainodaros tvarka FFT yra periodiškai tikrinama ir galioja ne ilgiau kaip penkerius metus.

(180)

FFT taip pat teigia, jog Komisija neįrodė, kad išankstinei kainodaros tvarkai FFT taikant MTMN metodą buvo nukrypta nuo kitų susitarimų dėl mokesčių, kuriuos sudarė bendrovės, esančios panašioje situacijoje kaip ir FFT. Pasak FFT, nekyla abejonių, kad panaši bendrovė, būdama panašioje situacijoje kaip FFT, galėtų prašyti sprendimo dėl mokesčių ir nustatyti savo apmokestinamąsias pajamas remdamasi MTMN metodu. Kadangi FFT ir panašioms mokesčių bendrovėms taikoma ta pati mokesčių sistema, nėra prasmės nustatyti, ar FFT taikytas mokesčių kainodaros nustatytas metodas atitiko EBPO principus, taikomus mokesčių kainodaros srityje (nes jis juos šiaip ar taip atitiko).

(181)

Pasak FFT, sprendime pradėti procedūrą yra daug pastebimų skirtumų, palyginti su ankstesniais sprendimais, kuriuose Komisija kėlė klausimą, ar sandorių kainodaros nustatymo metodas (tiksliau – padidintų išlaidų metodas), taikomas kaip mokesčių priemonė, suteikia atrankinį pranašumą (71). Remiantis šiais sprendimais, sistema galėjo naudotis tik tie mokesčių mokėtojai, kurie laikėsi tam tikrų reikalavimų. Tačiau sprendime pradėti procedūrą Komisijai abejonių kelia tik MTMN metodo taikymas, tiksliau – konkretus apmokestinamųjų pajamų nustatymas išankstinės kainodaros tvarkos, kuria gali naudotis visi Liuksemburgo mokesčių mokėtojai, vykdantys finansinę veiklą su susijusiomis šalimis, kontekste.

(182)

Be to, šiuose sprendimuose pajamos, nustatomos taikant padidintų išlaidų metodą, gali iš esmės nesutapti su įstatymu nustatytomis pajamomis. Taip nėra FFT, kurios pajamos nustatytos taikant MTMN metodą sutampa su pačios bendrovės apskaitos rezultatu. Be to, ankstesniuose sprendimuose taikant sandorių kainodaros nustatymo metodą nebuvo aiškiai laikomasi EBPO principų, taikomų sandorių kainodaros srityje. Šiuo atveju šie principai nėra pažeidžiami. Tačiau skirtingai nuo to, kas buvo pastebėta sprendimuose dėl koordinavimo centrų, EBPO principuose, kurie taikomi sandorių kainodaros srityje, taip pat nėra aiškių sandorių kainodaros nustatymo gairių kai kuriai FFT vykdomai veiklai (pavyzdžiui, finansavimo ir iždo).

(183)

Be to, FFT mano, jog Komisija taip pat neatsižvelgė į tai, kad FFT išankstinė kainodaros tvarka buvo pagrįsta ekonominiu tyrimu, atitinkančiu EBPO principus, kurie yra taikomi sandorių kainodaros srityje. Tai įrodo, kad pelno nustatymas nebuvo nepagrįstas ir kad Liuksemburgo mokesčių institucijos nepriėmė sprendimų savo nuožiūra.

(184)

2015 m. sausio 5 d. laišku Liuksemburgas nurodė, kad jis visiškai pritaria „Fiat“ pateiktiems pastebėjimams.

(185)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, dėl kurios, palaikant tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipoma arba gali būti iškraipyta konkurencija, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(186)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, norint priemonę pripažinti pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos (72). Taigi nustatyta, jog tam, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba pagal šią nuostatą, pirma, tai turi būti valstybės priemonė arba priemonė panaudojant valstybinius išteklius, antra, šia priemone turi būti galima daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, bendrovei, kuriai ši priemonė taikoma, ja turi būti suteiktas atrankinis pranašumas ir, ketvirta, ja iškraipoma arba gali būti iškraipyta konkurencija (73).

(187)

Kalbant apie pirmąją valstybės pagalbos buvimo sąlygą, ginčijamą sprendimą dėl mokesčių priėmė Tiesioginių mokesčių administracija (pranc. Administration des contributions directes), kuri yra Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės finansų administratoriaus dalis. Šiame sprendime dėl mokesčių Liuksemburgo mokesčių administratorius patvirtina „Fiat“ grupės pelno priskyrimo įmonei FFT metodą, kurį pasiūlė įmonės FFT finansų patarėjas. Šį metodą Liuksemburgo mokesčių administratorius įsipareigoja taikyti penkerius metus ir juo remdamasi FFT kiekvienais metais apskaičiuoja Liuksemburgui mokėtiną pajamų mokestį. Taigi ginčijamas sprendimas dėl mokesčių yra taikomas Liuksemburgui.

(188)

Kalbant apie priemonės finansavimą iš valstybės lėšų, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras bendroves atleidžia nuo mokesčių ir dėl kurios jos, net ir negaudamos valstybės lėšų, patenka į palankesnę finansinę situaciją nei kiti mokesčių mokėtojai, yra laikoma valstybės pagalba (74). 7.2 skirsnyje Komisija įrodys, kad dėl ginčijamo sprendimo dėl mokesčių sumažėja FFT mokesčių įsipareigojimai Liuksemburgui ir taip susidaro skirtumas, palyginti su mokesčiais, kuriuos priešingu atveju FFT būtų priversta mokėti pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą. Todėl turėtų būti laikoma, kad dėl ginčijamo sprendimo dėl mokesčių valstybė praranda lėšų, nes dėl bet kokio FFT mokesčių sumažinimo yra prarandama mokestinių įmokų, kurias Liuksemburgas būtų gavęs, jei mokesčių įsipareigojimas nebūtų sumažintas.

(189)

Vertinant antrą valstybės pagalbos buvimo sąlygą, FFT priklauso „Fiat“ grupei, kuri yra pasaulinio lygio subjektas, vykdantis veiklą visose Sąjungos valstybėse narėse, todėl bet kokia jai skiriama pagalba gali turėti įtakos prekybai Sąjungoje. Valstybės taikoma priemonė laikoma iškraipančia konkurenciją arba galinčia ją iškraipyti, jeigu dėl jos gavėjo konkurencinė padėtis gali pagerėti, palyginti su kitomis įmonėmis, su kuriomis jis konkuruoja (75). Kadangi ginčijamas sprendimas atleidžia FFT nuo mokestinio įsiskolinimo, kurį ji įprastai būtų priversta mokėti pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, šiuo sprendimu yra iškraipoma arba gali būti iškraipoma konkurencija, sustiprinant FFT ir „Fiat“ grupės finansinę padėtį. Todėl šiuo atveju taip pat yra įvykdyta ir ketvirtoji valstybės pagalbos buvimo sąlyga.

(190)

Kalbant apie trečią valstybės pagalbos sąlygą, Komisija 7.2 skirsnyje paaiškins priežastis, kodėl ji mano, kad ginčijamu sprendimu FFT suteikiamas atrankinis pranašumas, nes dėl jo sumažėja suinteresuotos šalies mokesčių įsipareigojimai Liuksemburgui, atsirandant skirtumui, palyginti su mokesčiais, kuriuos FFT įprastai būtų priversta mokėti pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą. Todėl yra įvykdytos visos valstybės pagalbos buvimo sąlygos, numatytos SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(191)

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką„Sutarties 107 straipsnio 1 dalis numato, kad turi būti nustatyta, ar tam tikros teisės sistemos valstybinė priemonė suteikia pranašumą„tam tikroms įmonėms ar tam tikrai gamybai“, palyginti su kitomis, kurios, atsižvelgiant į šia tvarka siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje. Teigiamo atsakymo atveju aptariama priemonė atitiktų atrankos sąlygą“ (76).

(192)

Su mokesčiais susijusiose bylose Teisingumo Teismas trimis etapais atliko analizę, kad nustatytų, ar konkreti mokestinė priemonė yra atranki (77). Visų pirma, nustatoma, kokia yra bendra ar įprasta mokesčių sistema valstybėje narėje, t. y. „bazinė sistema“. Antra, turėtų būti nustatyta, ar konkrečia priemone nukrypstama nuo tos sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į tai sistemai būdingus tikslus, yra panaši. Trečia, jei priemonė nukrypsta nuo bazinės sistemos, reikia nustatyti, ar ta priemonė yra pagrįsta, atsižvelgiant į bazinės sistemos pobūdį ir bendrą struktūrą. Priemonę, kuri nukrypsta nuo bazinės sistemos, galima pagrįsti, jeigu atitinkama valstybė narė gali įrodyti, kad tokia priemonė sukurta tiesiogiai remiantis pagrindiniais arba svarbiausiais jos mokesčių sistemos principais (78). Tokiu atveju mokesčių priemonė nėra atranki. Šiame trečiajame etape valstybei narei tenka pareiga pateikti įrodymus.

(193)

Paprastai, siekiant atlikti pagalbos priemonės atrankumo analizę, bazinę sistemą sudaro nuoseklus taisyklių rinkinys, kuris, remiantis objektyviais kriterijais, paprastai taikomas visoms į jo taikymo sritį, kuri apibrėžta atsižvelgiant į jo tikslą, patenkančioms įmonėms.

(194)

Šiuo atveju Komisija mano, kad bazinė sistema yra bendra Liuksemburgo pelno mokesčio sistema, kurios tikslas – visų bendrovių, mokančių mokesčius Liuksemburgui, pelno mokestis (79). Liuksemburgo pelno mokesčio sistema taikoma vietinėms bendrovėms ir Liuksemburge veikiančioms užsienio bendrovėms, įskaitant Liuksemburge veikiančius užsienio bendrovių padalinius. Liuksemburge bendrovė laikoma rezidente, jeigu jos registruota buveinė arba centrinė administracija yra Liuksemburge. Liuksemburge veikiančios vietinės ir užsienio bendrovės privalo mokėti pelno mokestį už visame pasaulyje gautą pelną, išskyrus tuos atvejus, kai taikoma dvigubo neapmokestinimo sutartis. Kai kurioms specifinėms Liuksemburge gaunamoms bendrovių nerezidenčių pajamoms nėra taikomas pelno mokestis. (80) Mokesčiai skaičiuojami iš gauto pelno atimant išlaidas ir neapmokestinamus nuostolius, kurie gali būti atidėti neribotam laikui.

(195)

Liuksemburgo pelno mokestį sudaro įmonių pajamų mokestis („impôt sur le revenu des collectivités“, arba IRC), kurio fiksuotas dydis yra 21 %, o Liuksemburgo mieste įsikūrusioms bendrovėms – savivaldybių verslo mokestis („impôt commercial communal“), kurio fiksuotas dydis yra 6,75 %. Be to, be 21 % IRC mokesčio, dar taikomas papildomas 5 % mokestis, mokamas į darbo vietų kūrimo fondą (81). Todėl nuo 2011 m. sausio 1 d. bendras pelno mokestis, skaičiuojamas nuo Liuksemburgo bendrovių gaunamų pajamų, yra 28,80 %. (82) (83)

(196)

Nustatant apmokestinamąsias pajamas Liuksemburgo bendrovių pelno mokesčiui apskaičiuoti, paprastai remiamasi mokesčių mokėtojo komercine apskaita, taikant Liuksemburgo mokesčių teisės aktų pakeitimus, kurie labiausiai yra susiję su dividendų / pridėtinės vertės neapmokestinimu, neišskaičiuojamų išlaidų reintegracija (84), sandorių, kurie nevykdomi įprastomis rinkos sąlygomis, mokestinių rezultatų pakeitimais bei įvairių ekonominių ir apskaitos nusidėvėjimo taisyklių taikymu.

(197)

Autonominių neintegruotų / vietinių bendrovių, vykdančių sandorius rinkoje, apmokestinamąsias pajamas apskaičiuoti gana paprasta, nes skaičiuojama remiantis pajamų ir išlaidų konkurencingoje rinkoje skirtumu, o apskaičiuojant mokestiniu požiūriu integruotų grupių, tokių kaip FFT, apmokestinamąsias pajamas reikalingi netiesioginiai duomenys. Neintegruotų autonominių bendrovių apskaitinės pajamos gali būti laikomos atskaitos tašku nustatant pelno mokesčio bazę, nes tokios pajamos priklauso nuo rinkos padiktuotų kainų už bendrovės įgytas žaliavas ir parduotus produktus bei paslaugas. Kita vertus, integruota bendrovė, vykdanti sandorius su tai pačiai grupei priklausančiomis bendrovėmis, turi įvertinti šiems grupės viduje vykdomiems sandoriams taikomas kainas, kad mokestiniais tikslais nustatytų savo apmokestinamąsias pajamas. Tokį įvertinimą diktuoja ne rinka, o atlieka pati grupę kontroliuojanti bendrovė.

(198)

Vis dėlto toks skirtumas tarp neintegruotų bendrovių, tai yra nepriklausančių grupei, todėl vadinamų autonominėmis, ir integruotų bendrovių, tai yra priklausančių grupei, apmokestinamųjų pajamų skaičiavimo niekaip nėra susijęs su Liuksemburgo pelno mokesčio sistemos tikslu apmokestinti visas integruotas ir neintegruotas Liuksemburge reziduojančias bendroves. IRC taikomas Liuksemburge esantiems subjektams, mokantiems pelno mokestį, ir apima „visus ekonominius subjektus, kuriems gali būti tiesiogiai taikomas įstaigų pajamų mokestis“. Nei bendrovės forma, nei struktūra (bendrovė priklauso ar nepriklauso grupei) nėra lemiamas kriterijus sprendžiant, ar reikia taikyti pelno mokestį Liuksemburgo bendrovėms. Be to, net jeigu galima manyti, kad sprendimai dėl finansavimo priimti atsižvelgiant į viršesnį visos grupės interesą, Liuksemburgo pelno mokestis taikomas individualiems subjektams, o ne grupėms, ir ginčijamas sprendimas dėl mokesčių taikomas tik FFT apmokestinamosioms pajamoms, nes bet koks mokestinių pajamų sumažėjimas priklauso nuo individualių tos bendrovės rezultatų. Kadangi mokesčių teisės aktuose numatytos atskiros grupėms taikomos nuostatos (pavyzdžiui, mokesčių integracijos sistema (85)), jomis siekiama sudaryti vienodas sąlygas neintegruotoms bendrovėms ir ekonominiams subjektams, kurių struktūra yra grupė, o ne palankiau vertinti grupes (86).

(199)

Todėl tai, kad integruotų bendrovių ir neintegruotų bendrovių apmokestinamosios pajamos turi būti skaičiuojamos skirtingai, neturi jokios reikšmės nustatant bazinę sistemą atrankumo analizei atlikti. Kadangi pagal Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą visų Liuksemburge reziduojančių bendrovių pajamos apmokestinamos vienodai, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra integruotos, ar neintegruotos bendrovės, turėtų būti laikoma, kad abiejų tipų bendrovės yra panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje esminio šios sistemos tikslo atžvilgiu (87). Kadangi ginčijamo sprendimo dėl mokesčių tikslas yra nustatyti FFT apmokestinamąsias pajamas siekiant surinkti pelno mokesčius pagal bendrą Liuksemburgo mokesčių sistemą, būtent ji ir yra bazinė sistema, kuria remiantis turi būti išnagrinėtas sprendimas, siekiant nustatyti, ar FFT buvo suteiktas atrankusis pranašumas.

(200)

Galiausiai, atsakydama į įvairius argumentus, kuriuos FFT pateikė teigdama, kad grupės bendrovėms ir autonominėms bendrovėms neturėtų būti taikoma ta pati bazinė sistema, Komisija pateikia šiuos pastebėjimus.

(201)

Pasak FFT, bazinė sistema, naudojama siekiant įvertinti ginčijamo sprendimo dėl mokesčių atrankumą, turėtų būti taikoma tik toms bendrovėms, kurioms galioja sandorių kainodaros taisyklės, tai yra toms, kurios vykdo sandorius tik su asocijuotosiomis bendrovėmis (88), nes siekdama įrodyti šios priemonės atrankumą Komisija turėtų įrodyti, kad FFT sprendimas dėl mokesčių buvo suteiktas kitokiomis sąlygomis nei tos, kurios taikomos kitoms Liuksemburge veikiančioms ir finansų veiklą vykdančioms bendrovėms (89). FFT mano, kad tai patvirtina Komisijos sprendimai dėl Groepsrentebox sistemos ir mokesčių už palūkanas sistemos Vengrijoje veikiančioms grupėms (90).

(202)

Pirmiausia Komisija primena, kad ji nėra saistoma sprendimų priėmimo praktikos. Kiekviena galima pagalbos priemonė turi būti vertinama individualiai, remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytais objektyviais kriterijais, todėl net jeigu būtų nustatyta, kad egzistuoja priešinga sprendimų priėmimo praktika, ji neturėtų įtakos šio sprendimo išvadoms (91).

(203)

Bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigia FFT, nė vienas iš šių sprendimų nepatvirtina, kad kai mokesčių priemonė yra suteikiama integruotai bendrovei, bazinė sistema turi apsiriboti šio tipo bendrovėmis. Be to, abiem atvejais mokestinės priemonės, dėl kurios priimtas Komisijos sprendimas, tikslas negali būti palyginamas su šiuo atveju ir jam nėra taikomos išvados, kurias galima padaryti iš šių sprendimų.

(204)

Groepsrentebox sistemą pritaikė Nyderlandų valdžios institucijos, siekdamos sumažinti apmokestinimo tvarkos skirtumus tarp finansavimo investuojant į nuosavą kapitalą ar skolinimo būdu grupėje ir taip sumažinti arbitražą tarp šių dviejų finansavimo būdų grupės viduje (92). Savo galutiniame sprendime Komisija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į priemonės tikslą sumažinti finansavimo tvarkos skirtumą tarp finansavimo investuojant į nuosavą kapitalą ar skolinimo būdu grupėje ir taip sumažinti arbitražą tarp šių dviejų finansavimo būdų, „arbitražas tarp finansavimo kapitalo injekcijos ar skolinimo būdu yra galimas tik grupės viduje [ir yra negalimas autonominėms bendrovėms]“ (93). Atsižvelgdama į šį pastebėjimą ir į sistemos tikslą „mažinti paskatas rinktis finansavimą kapitalo injekcija ar paskola, siekiant panaudoti mokesčių skirtumus savo naudai ir užtikrinant mokesčių neutralumą šiuo atžvilgiu“ (94), Komisija nusprendė, kad bazinė sistema šiuo atveju taikoma tik įmonėms, apmokestinamoms pelno mokesčiu ir dalyvaujančioms finansiniuose sandoriuose grupės viduje (95).

(205)

O ginčijamo sprendimo dėl mokesčių tikslas yra nustatyti FFT mokesčio bazę, pagal kurią būtų skaičiuojami FFT mokesčių įsipareigojimai pagal Liuksemburgo pelno mokestį. Visų pirma, kadangi sprendimą Groepsrentebox pagrindžiantis tikslas gali būti laikomas galiojančiu tik grupės kontekste (dėl to, kad autonominės bendrovės nesusiduria su arbitražo tarp dviejų skirtingų finansavimo formų problema), mokesčio bazės nustatymas siekiant kiekvienais metais apskaičiuoti pelno mokestį taikomas tiek grupei priklausančioms bendrovėms, tiek ir autonominėms bendrovėms.

(206)

Antra, FFT vykdo finansų bendrovės veiklą ir savo paslaugas teikia tik „Fiat“ grupės bendrovėms. Tačiau jos vykdomi sandoriai taip pat galėtų būti vykdomi ir už grupės ribų. Aplinkraštyje šis finansavimo sandorių tipas grupės viduje yra palyginamas su nepriklausomų finansų įstaigų vykdomais sandoriais (96) ir reikalaujama, kad atlygis už finansų paslaugas būtų susietas arba su pasiskolintų pinigų suma, arba su realia valdomų lėšų verte, t. y. atitiktų nepriklausomos finansų įstaigos reikalaujamą atlygį. Aplinkraštyje pripažįstama, kad net tuos sandorius, kurie yra vykdomi grupės kontekste, galima tiesiogiai palyginti su įprastai rinkoje vykdomais sandoriais.

(207)

Tokios šio atvejo charakteristikos dar kartą patvirtina, jog Komisijos sprendime Groepsrentebox suformuluota pastaba dėl to, kad finansavimo skolinant atžvilgiu susijusios bendrovės nėra panašioje teisinėje ir faktinėje situacijoje kaip nesusijusios bendrovės, negali būti bendrai taikoma situacijoms, kuriose sprendimo dėl mokesčių tikslas yra nustatyti mokesčio bazę siekiant surinkti pelno mokesčius. Aplinkraštyje esantis teiginys dėl sandorių suderinamumo atspindi principus, kuriais yra pagrįstas įprastų rinkos sąlygų principas ir pagal kuriuos komerciniai ir finansiniai ryšiai tarp susijusių bendrovių neturi skirtis nuo ryšių tarp nepriklausomų bendrovių (97). Sandorių kainodaros taisyklių tikslas būtent ir yra palyginti sandorius tarp susijusių bendrovių / tos pačios grupės bendrovių su sandoriais tarp nepriklausomų bendrovių ir padaryti taip, kad būtų pašalinti bet kokie nukrypimai. Atsižvelgiant į šiuos elementus, FFT klaidingai remiasi sprendimu Groepsrentebox savo argumentams pagrįsti.

(208)

Ta pati išvada galioja ir sprendimui dėl mokesčių už palūkanas sistemos Vengrijoje veikiančioms grupėms, kuriuo taip pat remiasi FFT. Šis sprendimas taikomas sistemai, kurios tikslas yra sumažinti arbitražą santykiuose tarp Vengrijoje veikiančių bendrovių, pelno mokestį grupės viduje priartinant prie mokesčio už dividendus grupės viduje, taip sustiprinant mokesčių sistemos neutralumą techniniu požiūriu (98). Arbitražo, kurį Komisija anksčiau priskirdavo santykiams grupės viduje, sumažinimo tikslas yra kitoks nei šios priemonės tikslas – nustatyti FFT mokesčio bazę, kuriai taikomas pelno mokestis Liuksemburge. Šio tikslo atžvilgiu FFT, kaip grupės įmonė, nesiskiria nuo jokios kitos (autonominės) įmonės, besikreipiančios į Liuksemburgo mokesčių institucijas, kad būtų nustatyta jos mokesčio bazė. Vis dėlto yra sudėtingiau nustatyti FFT mokesčio bazę, nes jos atveju turi būti taikomos sandorių kainodaros taisyklės ir įprastų rinkos sąlygų principas, o autonominės bendrovės atveju apmokestinamosios pajamos iš esmės būtų lygios apskaitinėms pajamoms, kurioms gali būti taikomi mokesčių teisės aktuose numatyti galimi patikslinimai. Tačiau su pelno mokesčiu susijusių teisės aktų ir sprendimų dėl mokesčių tikslas yra surinkti mokesčius už visas bendrovių, kurioms galioja Liuksemburgo mokesčių sistema, taikoma neatsižvelgiant į tai, ar mokesčių mokėtojas priklauso grupei, ar ne, pajamas.

(209)

Komisija iš to daro išvadą, kad bazinė sistema, pagal kurią turi būti išnagrinėtas sprendimas dėl mokesčių, yra bendra Liuksemburgo mokesčių sistema, kuria nustatomos Liuksemburgo įstaigų pajamų mokesčio taisyklės (IRC), aprašytos 193–208 konstatuojamosiose dalyse. Šią bazinę sistemą daugiausia sudaro nuoseklus taisyklių rinkinys, taikomas remiantis objektyviais autonominių bendrovių, kurių apmokestinamosios pajamos paprastai sutampa su apskaitinėmis pajamomis (išskyrus keletą mokesčių teisės aktuose numatytų patikslinimų), ir grupės bendrovių, kurios paskirstydamos pelną remiasi sandorių kainodara, pajamų apmokestinimo kriterijais. Kalbant apie pagrindinį šios sistemos tikslą, turėtų būti laikoma, kad abiejų tipų bendrovės – integruotos ir neintegruotos bendrovės – yra panašioje teisinėje ir faktinėje situacijoje.

(210)

Liuksemburgas mano, kad bazinė sistema turėtų apimti tik grupės bendroves, kurioms taikoma L. I. R. 164 straipsnio 3 dalis (99), tačiau atrodo, jog FFT nuėjo šiek tiek toliau, manydama, kad bazinė sistema turėtų būti pagrįsta aplinkraščiu ir apimti tik grupės bendroves, vykdančias finansavimo veiklą (100). Remiantis tokiu požiūriu, tam, kad būtų galima nustatyti priemonės atrankumą, reikėtų įrodyti, jog FFT buvo vertinama kitaip nei kiti finansavimo veiklą vykdantys grupės subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši į FFT, atsižvelgiant į L. I. R. 164 straipsnio 3 dalyje ir (arba) aplinkraštyje nurodytus tikslus. Todėl Komisija turėjo palyginti ginčijamą sprendimą dėl mokesčių su 21 kitu mokesčių mokėtoju, apie kurių išankstinius susitarimus dėl mokesčių jai buvo pranešta (žr. 8 konstatuojamąją dalį) (101). Pasak Liuksemburgo ir FFT, kadangi FFT sudarytos sąlygos neprieštaravo L. I. R. 164 straipsnio 3 daliai, aplinkraščiui ir šioje srityje taikomai administracinei praktikai, sprendimu dėl mokesčių nėra suteikiamas atrankusis pranašumas.

(211)

Komisija atmeta šį aiškinimą.

(212)

Kaip paaiškinta 198 konstatuojamojoje dalyje, Liuksemburgo pelno mokesčio sistemos tikslas yra apmokestinti visų bendrovių, kurioms taikomi mokesčių teisės aktai, pajamas, neatsižvelgiant į tai, ar tai integruotos, ar neintegruotos bendrovės. Kaip paaiškinta 194 konstatuojamojoje dalyje, Liuksemburgo pelno mokestis mokamas nuo pelno, kurį Liuksemburge reziduojančios vietinės ir užsienio bendrovės gauna visame pasaulyje (išskyrus tuos atvejus, kai yra taikoma dvigubo neapmokestinimo sutartis), įskaitant Liuksemburge veikiančių užsienio bendrovių padalinių gaunamą pelną, o bendrovėms ne rezidentėms taikomas tik kai kurių Liuksemburge gaunamų pajamų apmokestinimas.

(213)

Kadangi Liuksemburgas ir FFT mano, jog bazinė sistema apima tik grupės bendroves, nes tik jos turi grįžti prie įprastų rinkos sąlygų principą atitinkančių tarifų savo mokesčio bazei nustatyti, kad būtų nustatytos bendrovių apmokestinamosios pajamos, bendrovės yra dirbtinai atskiriamos remiantis jų struktūra. Toks atskyrimas nėra pripažįstamas bendroje Liuksemburgo pelno mokesčio sistemoje, pagal kurią apmokestinamas visas į jos mokesčių kompetenciją patenkantis bendrovių pelnas.

(214)

Be to, FFT skirstymas tarp grupių ir autonominių bendrovių remiantis atitinkamos grupės subjekto vykdoma veikla, darant prielaidą, kad bazinė sistema apima tik tas bendroves, kurioms taikomas aplinkraštis, prieštarauja Liuksemburgo pelno mokesčio sistemos tikslui. Jei FFT veikla iš tiesų yra beveik išimtinai susijusi tik su sandoriais grupės viduje (102), kaip nurodyta aplinkraštyje, jos vykdomus finansinius sandorius taip pat galėtų vykdyti ir nepriklausomi finansiniai subjektai už grupės ribų. Siekiant surinkti pelno mokesčius iš Liuksemburgo bendrovių, reikia palyginti FFT su bet kokia kita ekonominę veiklą vykdančia integruota ar neintegruota bendrove, nes pagal pelno mokesčiui taikomus Liuksemburgo teisės aktus nepriklausomų finansų įstaigų pelnui taikomos tos pačios pelno mokesčio taisyklės kaip ir iš grupės viduje vykdomų sandorių gautam pelnui, apskaičiuotam remiantis įprastų rinkos sąlygų principu. Todėl Komisija atmeta FFT argumentą, kad bazinė sistema turėtų apimti tik grupės bendroves, vykdančias grupės finansavimo sandorius.

(215)

Todėl Komisija daro išvadą, kad šiuo požiūriu bazinė sistema, kuria remiantis turėtų būti išnagrinėtas ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, yra bendra Liuksemburgo pelno mokesčio sistema, aprašyta 193–208 konstatuojamosiose dalyse, neatsižvelgiant į tai, ar pelno mokestis taikomas grupės pelnui, ar nepriklausomoms bendrovėms, ir neatsižvelgiant į bendrovių vykdomą veiklą.

(216)

Nustačius, kad bendra Liuksemburgo pelno mokesčio sistema yra laikoma bazine sistema, pagal kurią turi būti išnagrinėtas ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, reikėtų nustatyti, ar šiuo sprendimu nukrypstama nuo bazinės sistemos ir panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje esančios bendrovės vertinamos nevienodai.

(217)

Kalbant apie antrąjį atrankumo analizės etapą, mokestinės priemonės nukrypimas nuo bazinės sistemos paprastai reikštų, kad taikant šią priemonę jos gavėjui yra suteikiamas pranašumas. T. y. jeigu dėl mokestinės priemonės nepagrįstai sumažėja jos gavėjo mokėtini mokesčiai, kurie be tokios priemonės pagal bazinę sistemą turėtų būti didesni, toks sumažėjimas yra mokestine priemone suteiktas pranašumas ir kartu – nukrypimas nuo bazinės sistemos.

(218)

Pasak Teisingumo Teismo, individualios pagalbos priemonės atveju, priešingai, nei yra numatyta sistemoje, „nustačius ekonominį pranašumą, iš esmės galima daryti prielaidą, kad jis yra atrankus“ (103). Šiuo atveju FFT gaunama individualios pagalbos priemonė yra ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, patvirtinantis FFT Liuksemburge apmokestinamo pelno, gaunamo už „Fiat“ grupėje vykdomas funkcijas, skaičiavimo metodą. Vėliau toks pelnas yra apmokestinamas pagal Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą.

(219)

Iš esmės sprendimo dėl mokesčių tikslas yra tam tikram laikotarpiui iš anksto nustatyti bendros mokesčių sistemos taikymą atskiru atveju, atsižvelgiant į įvairius faktus ir tam atvejui konkrečiu laikotarpiu būdingas aplinkybes, jei šie faktai ir aplinkybės iš esmės nesikeis per visą šio sprendimo taikymo laikotarpį. Kai sprendimas dėl mokesčių yra pagrįstas vertinimo metodu, nepagrįstai nutolstančiu nuo įprasto bendros mokesčių sistemos taikymo rezultato, laikoma, kad tokiu sprendimu jo gavėjui suteikiamas atrankusis pranašumas, jeigu dėl jam sudarytų atrankių sąlygų sumažėja minėto gavėjo mokestinis įsiskolinimas atitinkamoje valstybėje narėje panašioje faktinėje ir teisinėje situacijoje esančių bendrovių atžvilgiu.

(220)

Kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, pranašumas – tai bet kokia ekonominė nauda, kurios įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. be valstybės kišimosi (104). Jeigu dėl valstybės intervencijos įmonės finansinė padėtis pagerėja, tai reiškia, kad jai suteiktas pranašumas (105). Toks pagerėjimas įrodomas palyginant bendrovės finansinę situaciją, susiklosčiusią dėl ginčijamos priemonės, su tos pačios bendrovės finansine situacija be tokios priemonės (106). Pranašumas gali būti teigiamo ekonominio pranašumo suteikimas ir mokestinės naštos, kuri įprastai slėgtų bendrovės biudžetą, sumažinimas (107).

(221)

Kaip paaiškinta 52 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse, Liuksemburgas, taikydamas ginčijamą sprendimą dėl mokesčių, patvirtino FFT Liuksemburge apmokestinamo pelno nustatymo metodą, kurį FFT mokesčių patarėjas pasiūlė savo ataskaitoje dėl sandorių kainodaros ir kuriuo suteikiama galimybė FFT pelno mokestį, kurį ji turės sumokėti Liuksemburgui, kasmet apskaičiuoti visam sprendimo dėl mokesčių galiojimo laikotarpiui. Vertinant konkrečiau, jeigu nėra rinkos padiktuotų sandorių, kurie būtų nepriklausomos neintegruotos bendrovės atveju, ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, patvirtintoje ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, nustatoma, koks pelnas turi būti priskiriamas šiai „Fiat“ grupės bendrovei, o tai savo ruožtu reiškia, kad yra nustatytos jos vykdomų sandorių su kitomis grupės bendrovėmis kainos.

(222)

Teismas jau nusprendė, kad mokesčio bazės sumažinimas dėl mokestinės priemonės, leidžiančios mokesčių mokėtojui naudoti sandorių kainodarą vykdant sandorius grupės viduje, kuri nebūtų artima kainoms, taikomoms įprastomis rinkoms sąlygomis tarp nepriklausomų bendrovių, veikiančių panašiomis sąlygomis pagal įprastų rinkos sąlygų principą, tokiam mokesčių mokėtojui suteikia atrankųjį pranašumą, nes mokesčiai, kuriuos jis turi sumokėti pagal bendrą mokesčių sistemą, yra mažesni nei tie, kuriuos turi mokėti nepriklausomos bendrovės, savo mokesčių pagrindą skaičiuojančios pagal mokestines pajamas (108).

(223)

Sprendime dėl Belgijos taikomos mokesčių sistemos koordinavimo centrams (109) Teisingumo Teismas išnagrinėjo skundą, pateiktą dėl Komisijos sprendimo, kuriame buvo daroma išvada, kad pagal šią tvarką numatytas apmokestinamųjų pajamų nustatymo būdas tokiems centrams suteikia atrankųjį pranašumą (110). Pagal nagrinėjamą tvarką apmokestinamosios pajamos yra nustatyta suma, apskaičiuojama kaip procentinė dalis nuo sumos, gaunamos iš veiklos išlaidų ir sąnaudų atėmus personalo išlaidas ir finansavimo išlaidas. Pasak Teisingumo Teismo, „siekiant įvertinti, ar apmokestinamųjų pajamų nustatymas, numatytas pagal koordinavimo centrams taikomą tvarką, suteikia jiems pranašumo, reikia palyginti, kaip siūlo Komisija ginčijamo sprendimo 95 punkte, šią tvarką su įprasta apmokestinimo tvarka, pagrįsta laisvos konkurencijos sąlygomis veikiančios įmonės pajamų ir išlaidų skirtumu“. Taip pat Teisingumo Teismas nurodė, kad „[personalo išlaidų ir finansavimo išlaidų] nepriskyrimas prie sąnaudų, pagal kurias nustatomos šių centrų apmokestinamosios pajamos, lemia, kad pardavimo grupės viduje kainos yra nepanašios į laisvos konkurencijos sąlygomis taikomas kainas“, o tai, pasak Teisingumo Teismo, „suteikia minėtiems centrams ekonominio pranašumo“ (111).

(224)

Todėl Teisingumo Teismas pripažino, kad mokestinė priemonė, dėl kurios grupei priklausančiai bendrovei taikomas kitoks sandorių kainodaros mokestis nei mokestis įprastomis rinkos sąlygomis, tai yra nepriklausomų bendrovių suderėtas mokestis panašiomis aplinkybėmis, laikantis įprastų rinkos sąlygų principo, suteikia tai bendrovei pranašumo, nes sumažėja jos mokesčio bazė ir atitinkamai mokestiniai įsipareigojimai pagal įprastą bendrą pelno mokesčio sistemą.

(225)

Principas, kuriuo remiantis už sandorius, vykdomus tarp tos pačios grupės bendrovių, turėtų būti atlyginama taip, tarsi jie būtų buvę vykdomi nepriklausomų bendrovių, veikiančių panašiomis aplinkybėmis įprastomis rinkos sąlygomis, paprastai vadinamas „įprastų rinkos sąlygų principu“. Sprendime dėl Belgijos koordinavimo centrų Teisingumo Teismas patvirtino įprastų rinkos sąlygų principą kaip atskaitos kriterijų siekiant nustatyti, ar, remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalimi, grupės bendrovei buvo suteiktas pranašumas dėl mokestinės priemonės, kuria nustatoma jos sandorių kainodara, o kartu ir mokesčio bazė.

(226)

Įprastų rinkos sąlygų principu siekiama užtikrinti, kad sandoriai tarp grupės bendrovių būtų apmokestinami atsižvelgiant į pelno dydį, kuris būtų gautas, jeigu tokius sandorius vykdytų nepriklausomos bendrovės. Priešingu atveju grupės bendrovėms, kitaip nei nepriklausomoms bendrovėms, pagal bendrą pelno mokesčio sistemą būtų sudaromos palankios sąlygos skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, o tai reikštų, kad panašioje teisinėje ir faktinėje situacijoje esančios bendrovės būtų vertinamos nevienodai, atsižvelgiant į tai, kad tokios sistemos tikslas yra apmokestinti visas jos mokesčių jurisdikcijai priklausančias bendroves.

(227)

Siekdama nustatyti, ar Liuksemburgas suteikė FFT atrankųjį pranašumą, Komisija turi patikrinti, ar Liuksemburgo mokesčių administratoriaus patvirtintas metodas naudojant ginčijamą sprendimą dėl mokesčių siekiant nustatyti pelną, nuo kurio FFT turi sumokėti mokesčius Liuksemburgui, nutolsta nuo metodo, kuriuo gaunamas apytikris, bet patikimas rinka pagrįstas rezultatas, ir nuo įprastų rinkos sąlygų principo. Kadangi dėl Liuksemburgo patvirtinto metodo, pateikto ginčijamame sprendime dėl mokesčių, taikant bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą sumažėja FFT mokestinis įsiskolinimas neintegruotų bendrovių, kurių apmokestinamąjį pelną pagal šią sistemą nulemia rinka, atžvilgiu, pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį šis sprendimas dėl mokesčių bus laikomas suteikiančiu atrankųjį pranašumą FFT.

(228)

Šiuo įprastų rinkos sąlygų principu Komisija neišvengiamai vadovaujasi vertindama mokesčių priemones, taikomas grupės bendrovėms pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgdama į tai, ar valstybė narė įtraukė šį principą į savo nacionalinę teisinę sistemą. Jis taikomas siekiant nustatyti, ar grupei priklausančios bendrovės apmokestinamasis pelnas pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais buvo skaičiuojamas taikant rinkos sąlygas labiau atitinkantį metodą, kad bendrovė nebūtų vertinama palankiau taikant bendrą pelno mokesčio sistemą, palyginti su neintegruotomis bendrovėmis, kurių apmokestinamąjį pelną nulemia rinka. Todėl siekiant išvengti abejonių įprastų rinkos sąlygų principas, kurį Komisija taiko vertindama valstybės pagalbą, nėra toks pat, kaip aprašyta EBPO mokesčių konvencijos modelio 9 straipsnyje, ir yra neprivalomas. Čia kalbama apie bendrą lygių galimybių principą mokesčių srityje, kuriam taikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis. Šis principas yra taikomas valstybėms narėms ir jo taikymo sritis apima nacionalines mokesčių taisykles (112).

(229)

Todėl, atsakydama į Liuksemburgo argumentą, kad Komisija pradėdama tokį vertinimą, interpretuojant Liuksemburgo teisę, pakeičia nacionalines mokesčių institucijas (113), Komisija primena, jog ji ne nagrinėja, ar ginčijamame sprendime dėl mokesčių yra laikomasi įprastų rinkos sąlygų principo, apibrėžto L. I. R. 164 straipsnio 3 dalyje arba aplinkraštyje, o siekia nustatyti, ar Liuksemburgo mokesčių administratorius suteikė atrankųjį pranašumą FFT pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį priimdamas sprendimą dėl mokesčių, kuriuo patvirtinamas pelno paskirstymas, nutolstantis nuo pelno, kuris būtų apmokestinamas taikant bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, jeigu tokie pat sandoriai vyktų tarp panašiomis aplinkybėmis veikiančių nepriklausomų bendrovių, vykdančių veiklą panašiomis aplinkybėmis, laikantis įprastų rinkos sąlygų principo.

(230)

Galiausiai atsakydama į Liuksemburgo ir FFT argumentą, kad Komisijos vertinimas, susijęs su susitarimu dėl sandorių kainodaros, patvirtintu ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, būtinai turi būti apribotas, nes sandorių kainodaros nustatymas nėra tikslusis mokslas, Komisija primena, kad vertinant šį tikslą turi būti atsižvelgta į sandorių kainodaros „apytikrio skaičiavimo“ elementą. Nors EBPO principų 1.13 dalyje iš tiesų patvirtinama, kad sandorių kainodara nėra tikslusis mokslas, ten pat ir paaiškinama, kad visų pirma „[s]varbu nepamiršti tikslo, t. y. remiantis patikima informacija apytikriai, bet racionaliai įvertinti rezultatą įprastomis rinkos sąlygomis“. EBPO principais sandorių kainodaros srityje siekiama apibrėžti tinkamiausius asocijuotųjų bendrovių įprastomis rinkos sąlygomis vykdomų tarpvalstybinių sandorių kainų nustatymo metodus mokesčių administratorių ir daugiašalių bendrovių naudai mokesčių apskaičiavimo tikslais. Šio tikslo nebūtų įmanoma siekti, jeigu netikslų sandorių kainodaros nustatymo pobūdį būtų galima panaudoti siekiant neatsižvelgti į susitarimą dėl atitinkamų sandorių kainodaros metodų, kuriems šie principai yra taikomi. Tai, kad įprastų rinkos sąlygų principas nėra tikslus, negali pagrįsti sandorių kainodaros analizės, jei ji yra metodiškai nenuosekli arba pagrįsta netinkamai pasirinktais lyginamaisiais elementais.

(231)

Galima daryti išvadą, kad jeigu gali būti įrodyta, jog Liuksemburgo ginčijamu sprendimu dėl mokesčių patvirtintas FFT apmokestinamojo pelno, nuo kurio Liuksemburgui turi būti mokami mokesčiai, apskaičiavimo metodas nukrypsta nuo metodo, kuriuo apytiksliai, bet patikimai nustatomas rinka grindžiamas rezultatas, ir remiantis įprastų rinkos sąlygų principu šis sprendimas dėl mokesčių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį bus laikomas suteikiančiu FFT atrankųjį pranašumą, nes dėl jo sumažėja FFT mokestinis įsiskolinimas taikant bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą neintegruotų bendrovių, kurių mokesčio bazę nulemia jų rinkos sąlygomis gaunamas pelnas, atžvilgiu.

(232)

Pirmoji Komisijos išsakyta abejonė sprendime pradėti procedūrą buvo susijusi su tuo, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių patvirtinta FFT mokesčio bazė, atrodo, buvo fiksuoto mokesčio tarifo. Be to, oficialaus tyrimo metu pateikti dokumentai rodo, kad 2 milijonų EUR per metus FFT mokesčio bazė buvo nustatyta dar prieš priimant ginčijamą sprendimą dėl mokesčių. Nors aplinkraščiu buvo pareikalauta, kad FFT atnaujintų savo ankstesnį prašymą priimti sprendimą remdamasi ataskaita dėl sandorių kainodaros, ginčijamam sprendimui dėl mokesčių paruoštos ataskaitos dėl sandorių kainodaros rezultatas, susijęs su mokesčio baze, beveik sutapo su prieš tai nustatyta fiksuota suma.

(233)

Vis dėlto, atsižvelgdama į administracinės procedūros metu Liuksemburgo pateiktus paaiškinimus (Liuksemburgas aiškino, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių buvo patvirtintas metodas, o ne fiksuotas mokesčio tarifas (114)), ir į duomenis, įrodančius, kad 2012 ir 2013 m. FFT mokesčio bazė buvo mažesnė nei žemiausia riba, tariamai patvirtinta šiuo sprendimu dėl mokesčių (115), Komisija mano, kad šios abejonės turi pagrindą.

(234)

Ginčijamu sprendimu dėl mokesčių patvirtinamas pelno paskirstymo FFT naudai metodas, grindžiamas FFT mokesčių patarėjo atlikta sandorių kainodaros analize, kurioje yra apskaičiuotas atlygis už grupės viduje FFT vykdomas finansavimo ir iždo funkcijas ir už jos patiriamą riziką.

(235)

Šią sandorių kainodaros analizę pagrindžia keli pasirinkti metodai: i) sprendimas taikyti MTMN siekiant įvertinti apmokestinamąjį pelną, nuo kurio FFT turi sumokėti mokesčius Liuksemburgui; ii) kapitalo kaip pelno lygio rodiklio pasirinkimas taikant MTMN; iii) Bazelio II sistemos pasirinkimas siekiant apskaičiuoti šį kapitalą; ir iv) sprendimas taikyti akcijų kainomis pagrįstą kapitalo įkainojimo modelį, siekiant nustatyti reikalaujamą nuosavo kapitalo grąžą.

(236)

Kaip tai paaiškinta kituose (241)–(301) konstatuojamųjų dalių skirsniuose, i pasirinkimas sudarytas iš penkių EBPO principuose išsamiai aprašytų ir išnagrinėtų metodų. EBPO principuose taip pat nagrinėjamas ii pasirinkimas, susijęs su pelno rodikliu siekiant pritaikyti MTMN. Vis dėlto šie principai neapima iii ir iv metodų pasirinkimo.

(237)

Vėliau FFT mokesčių patarėjas pasirinks kelis parametrus, t. y. faktinius skaitinius duomenis, ir jie bus naudojami siekiant įvertinti nuosavo kapitalo sumą, kurią reikės atlyginti (iii pasirinkimas), ir su nuosavu kapitalu susijusios grąžos lygį (iv pasirinkimas). Vertindamas nuosavo kapitalo sumą, kuri turi būti atlyginta, mokesčių patarėjas pasirenka rizikos koeficiento nustatymo ir minimalių nuosavų lėšų reikalavimų parametrus, siekdamas įvertinti reglamentuojamas hipotetines FFT nuosavas lėšas. Dėl šiam nuosavam kapitalui taikomo grąžos lygio mokesčių patarėjas parenka nerizikingos palūkanų normos parametrus, beta kintamąjį ir rinkos priemoką, reikalaujamus taikant kapitalo įvertinimo modelį (116).

(238)

Galiausiai mokesčių patarėjas nusprendžia neatsižvelgti į bendrą FFT nuosavo kapitalo lygį apskaičiuodamas atlyginimą įprastomis rinkos sąlygomis: jis iš nuosavo kapitalo atima FFT turimų FFNA ir FFC akcijų sumą ir apskaičiuoja atlygį už įvykdytas funkcijas remdamasis likusia suma (117). Tačiau atrodo, kad toks pasirinkimas nėra susijęs su parametrais. Atrodo, yra priešingai: jis atlieka metodo pataisymus, leidžiančius nustatyti FFT palankų pelno paskirstymą, kuris neatitinka jokio visuotinai taikomo metodo.

(239)

Remdamasis pasirinktais metodais, pasirinktais tų metodų taikymo parametrais ir pataisymais […], mokesčių patarėjas apskaičiuoja atlyginimo už FFT finansavimo ir iždo veiklą grupės viduje dydį, kuris ginčijamu sprendimu dėl mokesčių patvirtinimas kaip atitinkantis aplinkraštį ir įprastų rinkos sąlygų principą.

(240)

Tolesniuose skirsniuose, 241–301 konstatuojamosiose dalyse, Komisija paaiškins priežastis, dėl kurių ji mano, kad dėl kai kurių pasirinktų metodų, parametrų ir pataisymų […] sumažėja FFT mokėtini mokesčiai taikant bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, palyginti su mokesčiais, kuriuos turėtų mokėti neintegruotos bendrovės, kurių apmokestinamąjį pelną nulemia jų rinkos sąlygomis sudaromi sandoriai, ir kodėl ginčijamu sprendimu dėl mokesčių patvirtinant tokius pataisymus FFT suteikiamas atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nutolstant nuo įprastų rinkos sąlygų principo.

(241)

Dėl i pasirinkimo mokesčių patarėjas nustato ginčijamu sprendimu dėl mokesčių patvirtintą atlyginimą už FFT vykdytas funkcijas ir prisiimtą riziką taikydamas MTNM metodą (118). Toks pasirinkimas yra vienas iš penkių metodų, išsamiai aprašytų ir išnagrinėtų EBPO principuose dėl sandorių kainodaros. Paprastai šie principai reikalauja surasti tinkamiausią metodą, siekiant nustatyti kainas įprastomis rinkos sąlygomis sandorių kainodaros kontekste (119).

(242)

Be to, taikant metodą būtina naudoti vieną ar daugiau parametrų, kad tuo metodu būtų galima gauti efektyvų rezultatą. Metodas ir parametrai negali būti pasirenkami atsitiktinai. Tai, kad mokesčių mokėtojui suteikiama visiška pasirinkimo laisvė, sudaro palankesnes sąlygas integruotoms tarpvalstybinėms grupėms bendrovių, vykdančių sandorius rinkoje, atžvilgiu: pirmosios galėjo pačios pasirinkti grupės viduje vykdomų sandorių kainodaros nustatymo metodą ir parametrus savo mokesčio bazei apskaičiuoti, o antrosios vykdė sandorius rinkoje ir neturėjo galimybės pakoreguoti savo mokesčio bazės. Tokio pasirinkimo tikslas turėtų būti grupės viduje vykdomų sandorių kainos įprastomis rinkos sąlygomis.

(243)

Vis dėlto, kadangi kainos įprastomis rinkos sąlygomis nustatomos siekiant nustatyti sandorio kainodarą, pasirenkant taikyti antrą geriausią metodą integruotoms tarpvalstybinėms grupėms nėra sistemingai sudaromos palankesnės sąlygos. Pavyzdžiui, pasirenkant tokį metodą, tačiau jį taikant kartu su kitais itin kruopščiai nustatytais parametrais, šiuo konkrečiu atveju apskaičiuotas atlygis galiausiai gali būti toks, koks jis būtų rinkoje, arba jam gali būti pritaikytas per didelis apmokestinimas. Tokiu atveju šį antrąjį metodą patvirtinantis sprendimas dėl mokesčių nesuteiktų jokio pranašumo pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(244)

Kita vertus, net jei pasirenkamas pats tinkamiausias metodas, kai jis yra taikomas kartu su itin palankiais parametrais, šiuo metodu apskaičiuotas atlygis gali per daug sumažinti mokesčių mokėtojo apmokestinimą ir taip jam suteikti pranašumą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(245)

Sprendime pradėti tyrimą Komisija suabejojo dėl to, kad MTNM galėtų būti ne pats tinkamiausias metodas atlygiui įprastomis rinkos sąlygomis nustatyti ir atitinkamai FFT apmokestinamajam pelnui apskaičiuoti. Nagrinėjant kitus keturis EBPO principuose aprašytus metodus sandorių kainodaros srityje, CUP metodas yra labiausiai tiesioginis ir jį taikant būtų patikimai suderintas rinka pagrįstas rezultatas.

(246)

Tačiau, atsižvelgdama į oficialios tyrimo procedūros metu pateiktą informaciją, Komisija pritaria FFT argumentui, kad FFT atveju CUP metodas gali būti ne pats tinkamiausias. Iš šios informacijos paaiškėja, kad FFT vykdo sandorius su skirtingomis „Fiat“ grupės sandorio šalimis ir kad FFT suteiktoms paskoloms bei išleistoms obligacijoms taikomas tarifas, jų forma ir terminai skiriasi, net jei atrodo, kad atitinkamų priemonių eiliškumas nesiskiria. Todėl, kadangi norint taikyti CUP metodą sandorių kainodarai nustatyti reikės rasti panašių sandorių kiekvienai atskirai FFT suteiktai paskolai, atrodo, kad mokesčių patarėjo taikomas MTNM metodas siekiant įvertinti atlygį už FFT vykdomas funkcijas ir prisiimamą riziką įprastomis rinkos sąlygomis yra tinkamas.

(247)

Be to, Komisija pripažįsta, kad FFT sandorių kainodaros analizė pagrįsta nuosavo kapitalo grąža, kuri yra finansų sektoriuje priimtinas veiksmingumo rodiklis, ir kad FFT vykdomos funkcijos panašios į finansų įstaigų vykdomas funkcijas. FFT turto ir įsipareigojimų struktūros sudėtingumas patvirtina, kad ji atlieka terminų pakeitimo ir finansinio tarpininkavimo funkciją, nes siekdama patenkinti savo grupės finansavimo poreikius kreipiasi į išorės investuotojus (120). Todėl Komisija mano, kad FFT atveju MTMN taikymas sandorių kainodarai nustatyti yra tinkamas pasirinkimas.

(248)

Nors Komisijai atrodo, kad mokesčių patarėjo naudojamas MTMN metodas yra tinkamas, ji vis dėlto mano, jog kai kurie mokesčių patarėjo metodikos, parametrų ir pataisymų pasirinkimai […] metodui taikyti netinka FFT mokesčio bazei Liuksemburge apskaičiuoti.

(249)

Komisija nemano, kad mokesčių patarėjo pasirinktos reglamentuojamos nuosavos lėšos yra tinkamas pelno lygmens indikatorius taikant MTMN metodą atlygiui už FFT vykdomas funkcijas įprastomis rinkos sąlygomis nustatyti. Tačiau Komisija mano, kad kadangi mokesčių patarėjas pasirinko MTMN metodą, susietą su nuosavo kapitalo grąža, ir vertinama taikant kapitalo įkainojimo modelį, reikėtų naudoti apskaitinį nuosavą kapitalą kaip pelno lygmens rodiklį, kuriam taikoma nuosavo kapitalo grąža tokiam atlygiui apskaičiuoti, jeigu siekiama apytikrio, bet patikimo rinka pagrįsto rezultato.

(250)

Kalbant konkrečiau, siekiant užtikrinti, kad FFT mokesčio bazė atspindėtų apytikriai, bet patikimai apskaičiuotą rinka grindžiamą rezultatą, atitinkantį įprastų rinkos sąlygų principą, metodas, taikomas siekiant atlyginti už vykdomas funkcijas įprastomis rinkos sąlygomis, apskaitos atžvilgiu turi būti metodiškai nuoseklus, tačiau atsižvelgiant į mokesčių patarėjo padarytus pasirinkimus taip nėra.

(251)

Ataskaitoje dėl sandorių kainodaros teigiama, kad numatomą FFT mokesčio bazę sudaro dvi sudedamosios dalys: „rizikos atlygis“ ir „atlygis už vykdomas funkcijas“ (121). Mokesčių patarėjas nustato pirmąją sudedamąją dalį – FFT rizikos atlygį – padaugindamas numatomą nuosavą kapitalą, už kurį turi būti atlyginta ir kuris gautas analogiškai pagal Bazelio II sistemą apskaičiuojant FFT reglamentuojamas hipotetines lėšas (122), iš reikalaujamos nuosavo kapitalo grąžos, numatytos remiantis kapitalo įkainojimo modeliu.

(252)

Vis dėlto teorinis reikalaujamas investicijų į nuosavą kapitalą grąžos dydis ir skaičiavimams naudojamas beta kintamasis, numatytas naudojant kapitalo įkainojimo modelį, yra pagrįstas bendrovių akcijų kainos grąžos (arba nuosavo kapitalo grąžos) variacija (123). Todėl projektinio apskaičiavimo naudojant kapitalo įkainojimo modelį rezultatas labiau yra nuosavo kapitalo, o ne kitokio pobūdžio nuosavų lėšų, tokių kaip reglamentuojamos hipotetinės nuosavos lėšos, nustatytos pagal analogiją naudojant Bazelio II sistemą, grąža (124).

(253)

Nuosavo kapitalo grąža yra pelningumo rodiklis. Už nuosavas lėšas atlyginama iš bendrovės grynojo pelno, t. y. iš pajamų atėmus visas išlaidas, kurias bendrovė patyrė vykdydama veiklą, taip pat atėmus visas finansines išlaidas, patirtas sumokėjus kreditoriams. Šis gautas grynasis pelnas yra bendrovei likęs pelnas, iš kurio atlyginama akcininkams. Jį sudaro nuosavo kapitalo grąža arba paskirstant, arba padidinant bendrovės vertę. Siekiant nuoseklumo, nuosavo kapitalo grąža turi būti apskaitos požiūriu lygi grynajam pelnui, likusiam akcininkams padengus visas kitas išlaidas ir padalytam iš į apskaitą įtrauktų akcijų (t. y. nuosavų lėšų), už kurias atlyginama iš pelno.

(254)

Priešingai, būtų nenuoseklu atlyginant reglamentuojamas nuosavas lėšas atsižvelgti į bendrovės apskaitinį grynąjį pelną. Reglamentuojamas nuosavas lėšas numato minimalaus kapitalizacijos lygio, kurį turi išlaikyti bankas arba kita finansų įstaiga, reguliavimo priemonė. Pačios savaime jos nesuteikia teisės į tokią pačią reguliuojamo subjekto pelno proporciją. Be to, finansų įstaigos turi visada išlaikyti tokį nuosavų lėšų lygį. Tai reiškia, kad praktikoje jos paprastai turi daugiau nei reikalaujamas reglamentuojamų nuosavų lėšų lygmuo, reikalingas kaip saugiklis, neleidžiantis joms nusižengti minimaliems nuosavų lėšų reikalavimams patyrus nuostolių, kurie sumažintų turimas nuosavas lėšas. Visas nuosavas kapitalas, pridedamas prie minimalaus reikalaujamo lygio, turi būti vienodai atlyginamas visiems investuotojams.

(255)

Todėl, siekdamas užtikrinti nuoseklų metodo taikymą apskaitos atžvilgiu ir rinkoje gauti apytikrį, bet patikimą rezultatą, FFT mokesčių patarėjas turėjo FFT apskaitiniam nuosavam kapitalui pritaikyti nuosavo kapitalo grąžą, apskaičiuojamą pagal kapitalo įkainojimo modelį. Toliau esančioje lentelėje pateiktos horizontalios rodyklės nurodo, kokį metodą metodologiniu požiūriu būtų tinkama taikyti. Įstriža rodyklė rodo FFT mokesčių patarėjo taikytą būdą.

Kapitalo grąžos priemonės

Kapitalo bazė

Nuosavo kapitalo grąža = Pelnas / TFAS nuosavas kapitalas

FFT vertinimas naudojant kapitalo įkainojimo modelį (CAPM), b grindžiamas 66 bendrovių imtimi

TFAS nuosavas kapitalas

Nurodyta FFT balanse

Rizika pakoreguota kapitalo grąža = Pelnas / Reguliuojamasis kapitalas

Neapskaičiuota

„Bazelio II“ reguliuojamasis kapitalas

FFT pateikė neteisingą reguliuojamojo kapitalo apskaičiavimą

(256)

Naudodamas nenuoseklų metodą, kuriuo FFT reglamentuojamoms nuosavoms hipotetinėms lėšoms pritaikoma nuosavo kapitalo grąža, FFT mokesčių patarėjas numato atlygio už FFT vykdomas funkcijas ir prisiimamą riziką lygį, kuris nėra apytikslis, bet patikimas rinka pagrįstas rezultatas. Iš tiesų nuoseklumo trūkumas turi didelę įtaką FFT apmokestinamam atlygiui Liuksemburge. 2011 m. FFT apskaitinis nuosavas kapitalas siekė 287,5 milijono EUR, tačiau FFT mokesčių patarėjas, taikydamas MTMN metodą, naudoja 28,5 milijono FFT nuosavų hipotetinių reglamentuojamų lėšų sumą kaip pelno lygio rodiklį. Taikant numatomą nuosavo kapitalo grąžą, kurią mokesčių patarėjas pasiekia naudodamas kapitalo įkainojimo modelį FFT nuosavoms reglamentuojamoms hipotetinėms lėšoms, o ne apskaitiniam nuosavam kapitalui, apmokestinamasis FFT atlygis Liuksemburge sumažėja dešimt kartų (125). Kitaip tariant, dėl mokesčio patarėjo pasirinkto metodo sumažėja FFT mokesčio bazė Liuksemburge, palyginti su mokestiniu požiūriu neintegruotomis bendrovėmis, kurių apmokestinamąjį pelną lemia rinkos sąlygos.

(257)

Kadangi FFT nuosavas kapitalas yra stebimas, o kapitalo įkainojimo modelyje numatyta nuosavo kapitalo grąža, mokesčių patarėjas, taikydamas MTMN FFT mokesčio bazei Liuksemburge apskaičiuoti pagal įprastų rinkos sąlygų principą, turėjo naudoti FFT apskaitinį nuosavą kapitalą, o ne hipotetinį reglamentuojamų nuosavų lėšų lygį.

(258)

Komisija atmeta FFT pateiktą argumentą, kad nereikia atsižvelgti į jos faktinį nuosavo kapitalo lygį siekiant nustatyti sandorių kainodarą, nes toks lygis yra anksčiau priimtų sprendimų rezultatas (126). Toks argumentas leidžia suprasti, kad FFT apskaitinis nuosavas kapitalas yra per didelis dėl istorinių priežasčių ir todėl už jį neturi būti atlyginta. Toks argumentas taip pat nėra suderinamas su rinkos reikalavimais, nes nepakankamai optimalus nuosavo kapitalo lygis nėra tinkamas konkurencingoje rinkoje. Iš tiesų bendrovėms daugiau kainuoja nuosavo kapitalo atlyginimas nei kreditai. Todėl jei laisvos rinkos sąlygomis veikianti bendrovė turi didesnį kapitalą dėl istorinių priežasčių, kaip tvirtina FFT, ji perduotų perviršinį nuosavą kapitalą savo akcininkams (pavyzdžiui, išpirkdama arba paskirstydama akcijas), nes tokios lėšos galėtų būti efektyviau panaudotos kituose investiciniuose projektuose. Skaičiuojant laisvos konkurencijos sąlygomis veikiančių bendrovių mokesčio bazę, tokios bendrovės turi atlyginti visą akcininkų įneštą nuosavą kapitalą tiek, kad būtų įgyvendinti rinkos reikalavimai.

(259)

EBPO principuose sandorių kainodaros srityje nurodoma, kad taikant MTMN metodą finansų veiklai, kurioje kapitalas yra naudojamas intensyviai, kapitalo grąža gali būti geras pelno lygio rodiklis (127). Tuose pačiuose principuose kaip galimas tinkamas pelno rodiklis taikant MTMN taip pat numatomas „investuotas kapitalas“ (128). Nors „investuoto kapitalo“ sąvoka nėra konkrečiau apibrėžta EBPO principuose, neatrodo, kad ji atitiktų reglamentuojamų nuosavų lėšų sąvoką, naudojamą Bazelio II arba Bazelio III sistemoje arba atitinkamose perkėlimo direktyvose.

(260)

Aplinkraštyje taip pat nėra tiksliau aprašoma, kad kapitalas turėtų būti laikomas pelno rodikliu taikant MTMN (129). Jame išskiriamos dvi galimos atlyginimo už finansavimo ir iždo funkcijas priežastys, t. y. suteiktų kreditų vertė ir valdomo turto apimtis (130). Kaip pagrindą pasirinkdama MTMN su nuosavomis hipotetinėmis lėšomis, FFT vis dėlto nesirenka atlygio, tiesiogiai pagrįsto suteiktų kreditų verte, kai valdomas turtas atitinka trečiųjų šalių (pavyzdžiui, fondų valdytojų) turimą turtą, o tai iš esmės nėra FFT vykdoma funkcija.

(261)

Bet kuriuo atveju, jeigu apskaitinis nuosavas kapitalas yra bendrai naudojamas finansų sektoriuje kaip bendrovės grąžos skaičiavimo pagrindas, Komisija pripažįsta, jog sandorių kainodaroje taikant MTMN iš principo galėtų būti naudojamas kitoks kapitalo pagrindas, kad atlygio už sandorius grupės viduje metodika būtų nuosekli. Konkrečiu FFT atveju dėl išvardytų priežasčių Komisija vis dėlto mano, kad mokesčių patarėjo pasirinkimas pagrindu laikyti FFT nuosavas reglamentuojamas hipotetines lėšas, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra netinkamas siekiant apytikslio, bet patikimo rinka pagrįsto rezultato.

(262)

Visų pirma, kadangi FFT nėra reglamentuojamas finansų subjektas, kuriam taikoma Bazelio II sistema, kai ji naudojama tik mokesčių tikslais, sudėtinga patikrinti, kaip ši sistema yra taikoma, siekiant numatyti hipotetines reglamentuojamas nuosavas lėšas. Iš tiesų Bazelio II sistema reikalaujamas reglamentuojamas nuosavas lėšas apibrėžia kaip įstaigos turimo turto, kurio kiekvienai daliai gresia pagrindinė rizika, proporciją. Vertinant konkrečiai, reguliavimo tikslais nustatytas rizikos koeficientas kiekvienai turto daliai priklauso būtent nuo sandorio šalies kredito reitingo ir nuo kitų kriterijų, nustatytų įvertinant kiekvieną turto dalį atskirai. Administratoriaus pareiga tikrinti kiekvienai turto daliai kylančios rizikos koeficientą atsiranda iš jo rizikos ribojimo priežiūros funkcijų, kai toks koeficientas yra naudojamas mokesčio bazei apskaičiuoti, siekiant nustatyti sandorių kainas, o ne minimalius reglamentuojamų nuosavų lėšų reikalavimus. Taigi mažai tikėtina, kad rezultatus, gautus vykdant šias pareigas, mokesčių administratorius galėtų paprastai patikrinti ir kad jie būtų laikomi įprastų rinkos sąlygų principą atitinkančiu ir rinka grindžiamu apytiksliu, bet patikimu rezultatu.

(263)

Antra, kadangi minimalių reglamentuojamų nuosavų lėšų grąža nėra finansų sektoriuje bendrai naudojamas veiklos rodiklis, tokios grąžos priemonės nėra bendrai analizuojamos ir prieinamos (131). Todėl bet koks rezultatas, gautas remiantis tokiu kapitalo pagrindu, bus tikrai mažiau patikimas rinka pagrįstas apytikslis rezultatas nei tuo atveju, jei būtų remiamasi apskaitiniu nuosavu kapitalu kaip pelno lygio, kuriam taikoma sektoriaus standartus atitinkanti nuosavo kapitalo grąža, rodikliu.

(264)

Trečia, mokesčių patarėjo parinkti 66 panašūs atvejai siekiant numatyti nuosavo kapitalo grąžą naudojant kapitalo įkainojimo modelį yra aiškiai netinkami siekiant nustatyti vidutines reglamentuojamas nuosavas lėšas sektoriuje arba reikalaujamą nuosavų lėšų grąžą. Iš tiesų dauguma tokių bendrovių pagal Bazelio sistemą nėra reglamentuojami subjektai (tokie kaip biržos). Todėl tokios bendrovės negali skaičiuoti numatomų reikalaujamų reglamentuojamų nuosavų lėšų ir nėra įmanoma numatyti minimalių reglamentuojamų reikalavimų kiekvienai nereglamentuojamai įstaigai remiantis tik viešai paskelbta informacija.

(265)

Be to, šiuo atveju, naudojant apskaitinį nuosavą kapitalą kaip pelno lygio rodiklį, mokesčių patarėjui nebūtų reikėję atskirai skaičiuoti „atlygio už vykdomas funkcijas“, kuris yra antroji numatytos mokesčio bazės Liuksemburge sudedamoji dalis ir kuris, kaip paaiškinama sprendimo pradėti procedūrą 80 konstatuojamojoje dalyje, pats savaime nėra pagrįstas jokiu tvirtu metodu. Iš tiesų tai, ką FFT mokesčių patarėjas ataskaitoje dėl sandorių kainodaros vadina „nuosavomis lėšomis, naudojamomis funkcijoms vykdyti“, neatitinka jokių įprastų nuosavų lėšų, naudojamų skaičiuojant reikalaujamą grąžą pagal rinkos vertinimą, sudedamųjų dalių. Ši sąvoka nėra apibrėžta ataskaitoje dėl sandorių kainodaros ir nėra požymių, rodančių, kad tokia rizika, pagrįsta mokesčių patarėjo vartojama sąvoka, nebūtų padengta vienos ar kitos kategorijos nuosavomis reglamentuojamomis lėšomis, pavyzdžiui, nuosavomis lėšomis, skirtomis operacinei rizikai ir ypač su procesu susijusiai rizikai padengti, jeigu mokesčių patarėjas būtų tinkamai įvertinęs reglamentuojamas hipotetines FFT lėšas, o to jis nepadarė. Kiti susirūpinimą keliantys dalykai, susiję su nuosavų lėšų suskirstymu į atskiras dalis, kurioms taikomi skirtingi grąžos lygiai, siekiantys iki nulio, toliau išdėstyti 277–289 konstatuojamosiose dalyse.

(266)

Todėl Komisija daro išvadą, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių nutolstama nuo rinka pagrįsto rezultato, atitinkančio įprastų rinkos sąlygų principą, nes jame pritariama mokesčių patarėjo pasirinkimui FFT reglamentuojamas hipotetines nuosavas lėšas laikyti pelno rodikliu taikant kapitalo įkainojimo modelį, siekiant gauti FFT Liuksemburge apmokestinamo pelno sudedamąją dalį. Kadangi dėl tokio metodo pasirinkimo sumažėja FFT mokestiniai įsipareigojimai pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, palyginti su mokestiniu požiūriu neintegruotomis bendrovėmis, vykdančiomis sandorius rinkos sąlygomis (132), yra pagrindas manyti, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį FFT suteikiamas atrankusis pranašumas.

(267)

Be to, nepažeisdama Komisijos prieštaravimų dėl FFT reglamentuojamų hipotetinių nuosavų lėšų naudojimo taikant MTMN, Komisija taip pat mano, kad dėl FFT mokesčių patarėjo, pagal analogiją taikiusio Bazelio II sistemą apskaičiuojant tokį hipotetinį reglamentuojamų lėšų lygį, nenuoseklumo FFT yra suteikiamas atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 7 dalį, nes dėl to sumažėja FFT mokestiniai įsipareigojimai pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, palyginti su mokestiniu požiūriu neintegruotomis bendrovėmis, vykdančiomis sandorius rinkos sąlygomis.

(268)

Teisingai taikant Bazelio II sistemą, visų pirma reikia įvertinti FFT PRĮT ir tada taikyti atitinkamą reglamentuojamų nuosavų lėšų rodiklį. FFT mokesčių patarėjas ataskaitoje dėl sandorių kainodaros nepakankamai įvertina šiuos du elementus.

(269)

Visų pirma FFT hipotetiniai PRĮT nebuvo apskaičiuoti tinkamai, nes mokesčių patarėjas grupės viduje esančiam turtui priskyrė rizikos koeficientą, lygų nuliui (133). Kaip paaiškėja iš (123) konstatuojamosios dalies, priešingai, nei teigia Liuksemburgas ir FFT, paskolos grupės viduje, kurios sudaro didžiąją dalį FFT turto, nėra nerizikingos ir nėra požymių, kad tokios paskolos yra mažiau rizikingos nei bankų teikiamos paskolos. Bet kokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad „Fiat“ vidiniame dokumente dėl sandorių kainodaros politikos, kredito ir sandorio šalies įsipareigojimų nesilaikymo rizika apibūdinama kaip „ribota“, o ne kaip neegzistuojanti, rizikos koeficientas, lygus nuliui, yra aiškiai netinkamas. Be to, FFT hipotetiniai PRĮT nebuvo apskaičiuoti tinkamai, nes 20 % trečiosios šalies rizikos tarifas nebuvo pagrįstas nei Liuksemburgo, nei FFT.

(270)

Jei 2010 m. galiojęs vidutinis 36 % Europos bankų turto rizikos koeficientas būtų buvęs taikomas kaip nuolatinis palyginamasis koeficientas (134) (kurį buvo galima naudoti tuo metu, kai buvo pateiktas ginčijamas sprendimas dėl mokesčių) visam FFT turtui, siekiančiam 14 827 674 000 EUR, norint parodyti, koks galėjo būti tinkamas FFT hipotetinis PRĮT, tokie hipotetiniai PRĮT siektų maždaug 5 338 000 000 EUR. Jeigu Bazelio sistemoje numatytas 8 % reikalaujamų nuosavų lėšų rodiklis būtų išlaikytas kaip minimalus kapitalizacijos lygis, FFT minimalus hipotetinis reglamentuojamų nuosavų lėšų lygis pagal Bazelio II sistemą būtų maždaug 427 milijonai EUR, o ne FFT mokesčių patarėjo ataskaitoje dėl sandorių kainodaros numatytas minimalus 28,5 milijono lygis.

(271)

Antra, mokesčio patarėjo analogiškai pagal Bazelio II sistemą atlikti FFT kredito rizikos ir sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo rizikos skaičiavimai (135), kuriais remiantis iš bankų reikalaujama, kad jų kapitalas būtų proporcingas PRĮT, prieštarauja šiai nuostatai. Analizėje apie sandorių kainodarą, siekdamas nustatyti riziką patiriančias FFT nuosavas lėšas, mokesčių patarėjas naudoja 6 % reikalaujamą rodiklį rizikai apskaičiuoti, o sistemoje numatytas teisingas rodiklis yra 8 %.

(272)

Atsakydama į Komisijos susirūpinimą, šiuo klausimu išsakytą sprendime pradėti procedūrą (136), FFT pagrindė 6 % rodiklį, nurodydama Italijoje atliktą reikalavimo pritaikymą ne bankų finansų įstaigoms (137). Tačiau FFT nepateikė jokios kitos nuorodos į tokį pritaikymą, taip pat nepaaiškino, kodėl Italijos teisės aktų leidėjo atliktas reikalavimo pritaikymas turėtų būti taikomas Liuksemburge arba naudojamas kaip orientyras.

(273)

Be to, nors pagal Bazelio II sistemą pusę reikalaujamos 8 % dydžio sumos gali sudaryti 2 kategorijos nuosavos lėšos, neatrodo, kad FFT turėtų tokio tipo nuosavų lėšų, kurias būtų galėjusi panaudoti teisės aktuose numatytais tikslais, jei reikalavimas būtų pritaikytas. Nesant kitų galimų turimo kapitalo formų, 8 % turėjo būti padengti nuosavu kapitalu.

(274)

Todėl Komisija ir toliau laikosi nuomonės, kad reikalaujamų nuosavų lėšų rodiklis pagal Bazelio II sistemą yra 8 %, be to, mokesčių patarėjo naudojamas 6 % rodiklis ir tai, kad Liuksemburgo mokesčių administratorius jį patvirtino, kelia abejonių dėl ginčijamame sprendime pateiktos išvados, jog FFT pelno paskirstymas atspindi įprastų rinkos sąlygų principą atitinkantį apytikslį, bet patikimą rezultatą.

(275)

Galiausiai, kalbant apie mokesčių patarėjo atliktus operacinės rizikos skaičiavimus, jeigu Komisija pritartų 15 % tarifo taikymui remdamasi FFT (138) ir Liuksemburgo (139) pateiktais paaiškinimais, bazė, kuriai yra taikoma 15 % marža, neatitiktų numatomų teisingų FFT metinių bendrųjų pajamų. FFT mokesčių patarėjas šį procentą taiko tik grynosioms pajamoms, gaunamoms iš indėlių bankuose ir paskolų (140), o tai neatitinka Liuksemburgo taikomo metodo (141), nes skaičiuojant bendrąsias metines pajamas neatsižvelgiama į jokią kitą veiklą grupės viduje. Tačiau bankų paskolos ir indėliai sudaro tik mažą FFT turto ir įsipareigojimų dalį.

(276)

Apibendrindama Komisija daro išvadą, kad jeigu FFT minimalios reglamentuojamos hipotetinės nuosavos lėšos galėjo būti laikomos pelno lygio rodikliu taikant MTMN, mokesčių patarėjas sumažino jos nuosavas lėšas taikydamas turtui nepagrįstą ir mažą rizikos koeficientą (neįtraukdamas didžiosios dalies riziką patiriančio turto), taikydamas rodiklį, mažesnį nei Bazelio II sistemoje numatytas minimalus rodiklis, ir į FFT bendrąsias metines pajamas neįtraukdamas pajamų, gautų iš grupės turto ir įsipareigojimų. Todėl Komisija daro išvadą, kad ginčijamame sprendime dėl mokesčių pritariant tokiems pasirinkimams nutolstama nuo rinka pagrįsto rezultato, atitinkančio įprastų rinkos sąlygų principą. Kadangi dėl tokio metodo pasirinkimo sumažėja FFT mokestiniai įsipareigojimai pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, palyginti su mokestiniu požiūriu neintegruotomis bendrovėmis, vykdančiomis sandorius rinkos sąlygomis, yra pagrindas manyti, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių FFT yra suteikiamas atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(277)

Mokesčių patarėjas ne tik sumažina FFT reglamentuojamas hipotetines nuosavas lėšas, bet ir atlieka daug atskaitymų iš likusio FFT nuosavo kapitalo, nutolstančio nuo rinka paremto rezultato. Kaip matoma 2 lentelėje, siekiant gauti sumą, kurią mokesčių patarėjas vadina „nuosavomis lėšomis padengiančiomis vykdomas funkcijas“, iš FFT likusio nuosavo kapitalo atėmus sumažintas hipotetines reglamentuojamas lėšas, gauta suma yra atimama iš to, ką mokesčių patarėjas vadina „nuosavomis lėšomis, padengiančiomis finansines investicijas į FFNA ir FFC“. Vis dėlto jeigu FFT reglamentuojamos nuosavos lėšos būtų buvusios numatytos tinkamai, gali būti, kad nuosavas kapitalas neviršytų reglamentuojamų nuosavų lėšų (142). Todėl nebūtų taikoma nė viena iš šių numatytų nuosavų lėšų sudedamųjų dalių.

(278)

Nepaisant šios pastabos, Komisija taip pat mano, kad mokesčių patarėjo sprendimas atskirti nuosavų lėšų dalį, vadinamą „nuosavomis lėšomis, padengiančiomis finansines investicijas į FFNA ir FFC“, ir jai skirti nulinį atlygį numatant FFT mokesčio bazę yra netinkamas (143), nes dėl tokio sprendimo sumažėja FFT mokestiniai įsipareigojimai pagal bendrą Liuksemburgo mokesčių sistemą mokesčių prasme neintegruotų bendrovių, vykdančių sandorius rinkos sąlygomis, atžvilgiu.

(279)

Preliminariai nėra aišku, ar mokesčių patarėjo pasirinkimas atskirti dvi nuosavo kapitalo sudedamąsias dalis yra tariamas Bazelio II sistemos taikymas, ar mokesčių patarėjo atliktas atskaitymas iš palūkanų už FFNA ir FFC akcijas buvo ad hoc pataisymas, kurį mokesčių patarėjas būtų taip pat atskaitęs iš FFT mokesčio bazės, jeigu FFT apskaitinis nuosavas kapitalas būtų pasirinktas kaip pelno lygio indikatorius taikant MTMN. Kaip paaiškinta 238 konstatuojamojoje dalyje, taip yra todėl, kad mokesčių patarėjas, suskirstydamas FFT nuosavą kapitalą į tris dalis, nesirėmė jokiu bendrai naudojamu metodu (144).

(280)

Bet kokiu atveju dėl 281–290 konstatuojamosiose dalyse išvardytų priežasčių mokesčių patarėjo pasirinkimas FFT numatyti, kad nuosavo kapitalo dalies, vadinamos„nuosavomis lėšomis, padengiančiomis finansines investicijas į FFNA ir FFC“, grąža lygi nuliui, yra netinkamas. Kadangi dėl tokio pasirinkimo faktiškai nepateisinamai sumažėja atlygintinas nuosavas kapitalas ir FFT mokesčio bazė mokestiniais tikslais, bet koks sandorių kainodaros metodas, paremtas šiuo pasirinkimu, negali būti laikomas siekiančiu įprastų rinkos sąlygų principą atitinkančio patikimo suderinto rinka paremto rezultato.

(281)

Visų pirma FFT atveju nėra taikomi Liuksemburgo argumentai dėl kitose kredito įstaigose turimų akcijų atskaitymo pagal Bazelio II sistemą (145). To priežastis yra ne tik, kaip nurodoma 262 konstatuojamojoje dalyje, kad FFT nėra reglamentuojama įstaiga, bet ir tai, kad šios sistemos skyriai, kuriuos nurodo FFT, taikomi nekonsoliduotoms įstaigoms, o šiuo atveju FFNA ir FFC yra konsoliduotos įstaigos. Iš tiesų, kaip paaiškinama 112 konstatuojamojoje dalyje, FFT konsoliduotas grupės ataskaitas perkelia į Liuksemburgą. Iš esmės, prieš atliekant atskaitymus už akcijas, konsoliduotos nuosavos lėšos bus didesnės nei nekonsoliduotose FFT sąskaitose esančios lėšos. Todėl, jeigu Liuksemburgas ir „Fiat“ būtų tinkamai ir sistemingai taikę reglamentuojamus atskaitymus, numatomas nuosavas kapitalas, kuriam būtų taikoma nuosavo kapitalo grąža, būtų didesnis, tad FFT mokesčio bazė Liuksemburge taip pat būtų didesnė.

(282)

Antra, apskritai kalbant apie atskaitymus iš nuosavų lėšų pagal Bazelio II sistemą ir vertinant FFT apskaitinį nuosavą kapitalą, Liuksemburgo argumentas, kad FFT akcijų pirkimas buvo visiškai finansuojamas iš nuosavo kapitalo (146), t. y. naudojant finansavimo metodą, automatiškai reikštų, jog šių lėšų jau nebus galima panaudoti kitai FFT patiriamai rizikai padengti, Komisijai nėra priimtinas. Finansavimo šaltiniai, ar tai būtų nuosavas kapitalas, ar balanso įsipareigojimuose esančios skolos, nėra priskiriami prie nustatomo turto, bent jau jeigu konkrečios teisinės nuostatos nesusieja įsipareigojimų su turtu arba su tam tikra turto visuma (kaip yra padengtų obligacijų atveju). Jeigu jokia specifinė skola nėra susieta su bendrovės įsiskolinimais, nuosavas kapitalas finansuojamas kartu iš nuosavų lėšų ir įsiskolinimų. Nemokumo atveju tokiomis lėšomis bus galima padengti prarastą FFT turtą, priešingai, nei teigiama Liuksemburgo pateiktame argumente. Tai, kad ataskaitoje dėl sandorių kainodaros paminėtos iš FFT atskaičiuotos nuosavo kapitalo sumos atitinka FFNA ir FFC pirkimo kainą (147), nėra niekaip susiję su tuo, kad finansavimo šaltiniai iš esmės negali būti priskiriami prie specifinio turto. Tai galioja bet kokioms akcijų sumoms. FFT nuosavą kapitalą galima laisvai naudoti FFT mokumui palaikyti ir už jas visas turi būti atlyginta atsižvelgiant į FFT patiriamą turto riziką.

(283)

Bet kuriuo atveju FFT metinės ataskaitos nepatvirtina Liuksemburgo teiginio, kad įsigijimai buvo finansuojami iš nuosavo kapitalo. Toks teiginys reiškia, kad siekdama įsigyti FFNA ir FFC grupė turėjo FFT suteikti papildomo nuosavo kapitalo. Iš tiesų FFT nuosavų lėšų lygis (akcinis kapitalas ir rezervai) 2010 m., arba prieš įsigijimą, buvo 286 000 000 EUR, o 2011 m., arba po įsigijimo, 287 000 000 EUR.

(284)

Liuksemburgas taip pat įvertina, kad dėl akcijų patiriamos išlaidos Liuksemburge nėra išskaitomos mokesčių tikslais ir kad dividendai nėra apmokestinami (148). Kadangi už FFNA ir FFC akcijas atlyginama dividendais, jos neturėtų būti apmokestinamos ir įtraukiamos vertinant vykdomas funkcijas ir patiriamą riziką (149). Toks argumentas taip pat turi būti atmestas, kaip ir panašus FFT teiginys (150). Komisija šiuo atžvilgiu pažymi, kad ginčijamo sprendimo dėl mokesčių galiojimo laikotarpiu FFNA ir FFC nepervedė jokių dividendų. Vis dėlto, jei ir būtų pervedusios, tai niekaip nebūtų pakeitę FFT apmokestinamojo atlygio, nes tokį atlygį nustatė mokesčių patarėjas, naudodamas nuosavam kapitalui taikomą MTMN metodą. MTMN yra sandoriams taikomas metodas, paremtas pelnu, taikomas nuosavo kapitalo lygiui už FFT vykdomas iždo funkcijas. Jei FFT mokesčių patarėjas būtų naudojęs CUP metodą sandorių kainodarai nustatyti, atskiri sandoriai arba atlygio srautai, tokie kaip individualios paskolos arba, FFT atveju, mokami dividendai, būtų buvę svarbūs skaičiuojant FFT apmokestinamąjį atlygį. Iš tiesų CUP metodu nustatomos individualių sandorių kainos, o MTMN metodu siekiama numatyti funkcijos rentabilumą. Tačiau dėl 161 konstatuojamojoje dalyje numatytų priežasčių FFT mokesčių patarėjas nusprendė, kad MTMN metodas FFT atveju tinkamiausias. Todėl, pabrėždami kai kurių už tam tikrą FFT turtą (dividendus) pervestų atlygių svarbą, Liuksemburgas ir FFT bando suderinti CUP ir MTMN metodus FFT apmokestinamajam atlygiui apskaičiuoti, šio mišraus metodo visiškai nepagrįsdami ataskaitoje dėl sandorių kainodaros. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių patarėjas savo ataskaitoje pateisino MTMN metodo taikymą, naudojant tokią kombinaciją be jokio kito pagrindo nebus patikimai suderinto rinka paremto rezultato.

(285)

Trečia, taikant nuosavu kapitalu pagrįstą MTMN, numatant nuosavą kapitalą turi būti stebima, kad FFT būtų tinkamai kapitalizuota laikantis sektoriaus normų. Tokią išvadą galima daryti ir iš aplinkraštyje siūlomo principo, pagal kurį bendrovių vykdomos finansavimo funkcijos grupės viduje iš esmės yra panašios į nepriklausomų finansų įstaigų vykdomas funkcijas.

(286)

2011 m. pabaigoje, kuri ataskaitoje dėl sandorių kainodaros nurodoma kaip atskaitos data, vidutinis sverto koeficientas, numatytas kaip santykis tarp 1 kategorijos nuosavų lėšų ir bendros balanso pozicijos (151), pasak Europos bankininkystės institucijos, buvo 2,9 % 1-os kontroliuojamos grupės bankams (didesniems Europos bankams) ir 3,3 % 2-os kontroliuojamos grupės bankams (mažesniems Europos bankams). Koeficiento sverto taikymas (nuosavų lėšų / bendrų sumų) laikantis sektoriaus normų (ir naujosios Bazelio III sistemos) rodo, kad FFT TFAS nuosavas kapitalas rinkoje nebuvo didesnis. Iš tiesų, remiantis šiuo skaičiavimu, FFT sverto koeficientas pakilo iki [2–3 %] (152), […]. Kitaip tariant, […] FFT nuosavo kapitalo lygis nesuteikia galimybės atskaitymams nei iš numatytų perviršinių nuosavų lėšų, nei iš jokių kitų akcijų, nes tokie atskaitymai viršytų FFT nuosavo kapitalo lygį […].

(287)

Todėl FFT kapitalizacijos lygis neleido sumažinti nuosavo kapitalo arba reglamentuojamų hipotetinių nuosavų lėšų mokestiniais tikslais (153), […]. Remiantis šia išvada, sprendimo pradėti procedūrą 80 konstatuojamojoje dalyje išsakytas nerimas dėl sumažinto atlygio už perviršines nuosavas lėšas dydžio neturi pagrindo, nes diferencijuoto atlygio čia neturi būti.

(288)

Ketvirta, FFT nuosavo kapitalo atskaitymas iš jos akcijų įmonėse FFNA ir FFC, siekiant apskaičiuoti numatomas lėšas, už kurias turi būti atlyginta, analizuojant sandorių kainodarą pasirodo visiškai nenuoseklus, nes toks pat metodas yra taikomas FF sąskaitoms. „Fiat“ vidiniame dokumente dėl sandorių kainodaros politikos (154) teigiama, kad FFT ir FF atlygiui už paskolų kainų nustatymą taikomas tas pats metodas, tačiau šiame dokumente aprašomas tik šio metodo taikymas siekiant tiksliai numatyti FFT mokesčio bazę. Tačiau jeigu FF nuosavas kapitalas, už kurį turi būti atlyginta, buvo numatytas remiantis tuo pačiu metodu kaip ir FFT ataskaitoje dėl sandorių kainodaros taikytas metodas 2010 m., kai FFT turėjo akcijų FFNA ir FFC, būtų nurodyta, kad numatomos FF nuosavos lėšos buvo neigiamos (155). Iš tiesų 2010 m. pabaigoje FF nuosavas kapitalas siekė 271 milijoną EUR, o bendra akcijų vertė, kuri turėjo būti atskaityta iš jos nuosavo kapitalo, jei būtų taikomas tas pats metodas, kaip numatyta ginčijamame sprendime dėl mokesčių, būtų 358 milijonai EUR. Todėl FF atlygintino nuosavo kapitalo dydis būtų buvęs neigiamas ir siektų 87 milijonus EUR. Kadangi akcijų vertė buvo didesnė nei bendra FF nuosavo kapitalo suma, numatomas atlygintinas kapitalas taikant tą patį metodą kaip ir ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, siekiant nustatyti FFT mokesčio bazę Liuksemburge, būtų neigiamas kaip ir nemokių bendrovių atveju. Tačiau kadangi FF tuo metu nebuvo nemoki, užtenka įrodyti, kad FFT nuosavo kapitalo atskaitymas nėra tinkamas metodas siekiant apskaičiuoti numatomą atlygintiną kapitalą FFT mokesčio bazei Liuksemburge nustatyti.

(289)

Be to, nenuoseklus rezultatas taip pat bus tada, jeigu ginčijamo sprendimo dėl mokesčių galiojimo metu FFT įsigis naujų akcijų. Įvertinant akcijų atskaitymą naudojant šališką metodą, ginčijamas sprendimas dėl mokesčių galėtų praktiškai reikšti nulinį FFT apmokestinimą Liuksemburge, jeigu vėliau įsigytų akcijų vertė sumažintų FFT atlygintinų lėšų sumą iki nulio arba iki neigiamos vertės. Tokiu atveju FFT vykdomos finansavimo funkcijos grupės viduje galėtų likti tokios pat, tačiau jeigu būtų taikomas ginčijamame sprendime dėl mokesčių patvirtintas metodas, mokesčiai būtų gerokai mažesni arba net lygūs nuliui.

(290)

Jeigu FFT mokesčių patarėjas nustatydamas sandorių kainodarą būtų teisingai pritaikęs Bazelio II sistemos nuostatas, tokie atskaitymai nebūtų galimi dėl esamo FFT kapitalizacijos lygio. Tačiau kadangi FFT nėra reglamentuojama įstaiga, neturima jokios informacijos apie PRĮT lygį, kuris, finansų institucijų reglamentavimo įstaigos nuomone, būtų priimtinas. Toks hipotetinis reglamentuojamų nuosavų lėšų lygis taip pat nesuteikia galimybės FFT turėti akcijų, jeigu jų vertė turi būti išskaičiuota iš bendrovės nuosavų lėšų (156).

(291)

Remdamasi šiomis pastabomis, Komisija daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, pritariant mokesčių patarėjo pasiūlymui taikyti numatomą grąžą hipotetinėms reglamentuojamoms nuosavoms lėšoms, kurios yra sumažintos dėl neteisingo Bazelio II sistemos taikymo ir netinkamų atskaitymų, taikant kapitalo įkainojimo modelį, nutolsta nuo įprastų rinkos sąlygų principo. Kadangi dėl skirtumo sumažėja FFT mokesčio bazė pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, palyginti su mokestiniu požiūriu neintegruotomis bendrovėmis, vykdančiomis sandorius rinkos sąlygomis, yra pagrindas manyti, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį FFT yra suteikiamas atrankusis pranašumas.

(292)

Be išvados, kad FFT mokesčių patarėjas nenuosekliai apskaičiavo numatomą lėšų, už kurias turi būti atlyginta, sumą taikydamas MTNM, Komisija mano, jog tai, kaip FFT mokesčių patarėjas apskaičiuoja numatomą reikalaujamos grąžos lygį, taikomą šiai lėšų bazei, dėl tolesnėse 293–300 konstatuojamosiose dalyse išvardytų priežasčių neleidžia gauti įprastų rinkos sąlygų principą atitinkančio rinka pagrįsto apytikslio, bet patikimo rezultato.

(293)

Visų pirma atrodo, kad mokesčių patarėjo taikomas 0,29 dydžio beta kintamasis naudojant kapitalo įkainojimo modelį nesutampa su finansų sektoriaus bendrovių, kurios yra laikomos panašiomis atliekant sandorių kainodaros analizę ir kurios turėtų būti laikomos numatomo reikalaujamo grąžos dydžio lyginamuoju parametru, beta kintamuoju. Bendrovių beta kintamasis paprastai būna labai didelis (žr. 3 lentelę) ir dažnai gerokai didesnis nei vidutinis rinkos beta rodiklis, lygus 1. Komisija nurodo, pavyzdžiui, subindekso „Stoxx 50 Bank“ beta kintamąjį, kuris siekė 1,36 nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (157), ir tai, kad beveik visų su šiuo subindeksu susijusių bankų beta kintamasis buvo didesnis nei 1.

(294)

Antra, 66 bendrovių sąraše, esančiame 3 lentelėje, yra bendrovių, veikiančių komerciniuose sektoriuose, kurie labai skiriasi nuo FFT sektoriaus. Tarp jų yra netgi du centriniai bankai: „Banque Nationale de Belgique“ ir „Schweizerische Nationalbank“. Daug šiame pavyzdyje nurodytų bendrovių vykdo specializuotą finansinę veiklą, pvz., išperkamosios nuomos arba faktoringo, ir yra labiau biržos nei bankai (158). O daug Europos bankų, kurie iš esmės dalyvauja didmeninės prekybos finansavimo veikloje, į šį pavyzdį nėra įtraukti. Taigi mokesčių patarėjo parinkti palyginamieji beta kintamajam apskaičiuoti nėra tinkami, kad būtų gautas laisvos konkurencijos principą atitinkantis rinka pagrįstas apytikslis, bet patikimas rezultatas.

(295)

Trečia, neatsižvelgiant į tai, ar FFT mokesčių patarėjo parinkti pavyzdyje esantys palyginamieji yra tinkami, ar ne, be jokio pagrindo sandorių kainodaros analizėje beta kintamajam apskaičiuoti naudojama ne mediana, o 25-as procentilis. Taip FFT išlaiko gana mažą 0,29 dydžio beta kintamąjį, o pavyzdžio medianos beta kintamasis būtų lygus 0,64 (159). Tačiau pagal EBPO principų sandorių kainodaros srityje 3.57 straipsnį kuo daugiau problemų kyla su palyginimu, tuo labiau įprastų rinkos sąlygų intervale reikia taikyti pagrindinę pavyzdžio tendenciją.

(296)

Komisija šiuo atžvilgiu pažymi, kad beta kintamasis rodo nediferencijuojamą nuosavo kapitalo grąžos riziką. Šiame kontekste bankų paskolų portfeliai iš esmės būtų labiau diferencijuoti nei FFT paskolų portfelis, kuris labiausiai yra taikomas „Fiat“ grupei priklausančioms automobilių sektoriaus bendrovėms. Todėl galima manyti, kad FFT mokesčių patarėjas turėjo pasirinkti aukštesnėje sąrašo eilutėje esantį palyginamąjį elementą beta kintamajam nustatyti, kuris, be abejonės, būtų didesnis nei mediana, o ne 25-as procentilis.

(297)

Iš tiesų pačiame aplinkraštyje konkrečiai nurodoma sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo rizika, konkrečiau – sektoriaus rizika, kuri padidėja dėl FFT susitelkimo į vieną sektorių, kai yra nustatomas tinkamas atlygis. Nors aplinkraštyje nėra konkrečiai nurodoma, kaip tokios rizikos turėtų būti įtrauktos siekiant veiksmingai apskaičiuoti atlygį, FFT mokesčių patarėjo pasirinktas metodas, kurį taikant paskolų rizikai grupės viduje (priešingai nei trečiųjų šalių paskolų) nėra taikomas joks rizikos koeficientas ir nėra keliami jokie nuosavų lėšų ir atlygio reikalavimai, prieštarauja aplinkraščiui. Todėl negali būti pritarta teiginiams dėl sumažėjusios FFT veiklos rizikos.

(298)

Be to, „Fiat“ vidiniame dokumente dėl sandorių kainodaros politikos pabrėžiama svarbi funkcija, kurios nėra ataskaitoje dėl sandorių kainodaros. Kaip nurodyta 123 konstatuojamojoje dalyje, FFT vykdo ne tik ataskaitoje nurodytas funkcijas, bet ir teikia garantijas „Fiat“ grupės bendrovėms. Taip 2013 m. šios garantijos išaugo iki 10 milijonų EUR (160). Be to, dokumente apie sandorių kainodaros politiką taip pat pripažįstama, kad, priešingai, nei nurodoma ataskaitoje dėl sandorių kainodaros, paskolos grupės viduje patiria tam tikrą sandorio šalies įsipareigojimų nevykdymo ir kredito riziką (161). […]

(299)

Kalbant apie „Fiat S.p.A.“ suteiktas garantijas FFT, nurodytas Liuksemburgo pastabose (162), tokios garantijos padengia FFT įsipareigojimus, o ne turtą. Jos neša pelną išleistų garantuotų obligacijų savininkams, tačiau nesumažina FFT turtui gresiančios rizikos. Pelnas, gaunamas iš finansavimo išlaidų, susidarančių iš garantuotų obligacijų ir „Fiat S.p.A.“ išleistų obligacijų, perkeliamas grupės bendrovėms naudojant 124 konstatuojamojoje dalyje aprašytą kainų nustatymo mechanizmą. Iš tiesų paskolų bendrovėms kaina skaičiuojama taikant finansų bendrovių finansavimo išlaidų maržą, kuri atspindi patronuojančiosios bendrovės sukuriamą pelną.

(300)

Atsižvelgdama į šiuos pastebėjimus, Komisija mano, kad nei netiesioginės, nei tiesioginės garantijos labai nesumažina FFT rizikos, patiriamos vykdant savo funkcijas. Ši rizika yra didesnė nei ataskaitoje dėl sandorių kainodaros nurodyta rizika dėl grupės bendrovėms suteikiamų garantijų, dėl kurių labai nukrypstama nuo balanso, todėl turėjo būti pasirinktas didesnis 25-o procentilio beta kintamasis.

(301)

Apibendrindama Komisija mano, kad ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, kuriuo patvirtinamas mokesčių patarėjo pasirinktas 0,29 beta kintamasis, naudojamas taikant kapitalo įkainojimo modelį, siekiant nustatyti nuosavo kapitalo grąžą, taikomą FFT reglamentuojamoms hipotetinėms nuosavoms lėšoms, daro poveikį FFT pelnui, nukrypdamas nuo rinkos sąlygų pagal įprastų rinkos sąlygų principą. Kadangi dėl tokio nuokrypio sumažėja FFT mokestiniai įsipareigojimai pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, palyginti su neintegruotomis bendrovėmis, vykdančiomis sandorius rinkos sąlygomis, yra pagrindas manyti, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių FFT yra suteikiamas atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(302)

Kadangi mokesčių patarėjas sandorių kainodaros analizei pasirinko MTMN metodą ir, remdamasi pirmiau pateiktais pastebėjimais, Komisija laikosi nuomonės, kad, siekiant užtikrinti FFT tinkamą atlygį už jos vykdomas finansavimo ir iždo funkcijas „Fiat“ grupės viduje, pagrįstą įprastų rinkos sąlygų principu, toks atlygis turėtų būti nustatomas remiantis nuosavomis apskaitinėmis FFT lėšomis konkrečiais atvejais ir aplinkybėmis.

(303)

Komisija pritaria, kad 2012 m. būtų laikomi atskaitos metais FFT mokesčio bazei Liuksemburge numatyti. Komisija taip pat neprieštarauja tam, kad būtų ieškoma palyginamųjų, siekiant įvertinti grąžą įprastomis rinkos sąlygomis, tačiau ji ir toliau nesutinka su tuo, kad 294 konstatuojamojoje dalyje išvardyti palyginamieji buvo pasirinkti tinkamai.

(304)

Iš tiesų 7.2.2.9 skirsnyje pateikta analizė rodo, kad FFT patirta rizika, į kurią reikia atsižvelgti skaičiuojant atlygį įprastomis rinkos sąlygomis, yra didesnė nei ataskaitoje dėl sandorių kainodaros nurodyta rizika ir kad dėl to kapitalo įkainojimo modeliu FFT mokesčių patarėjo apskaičiuota nuosavo kapitalo grąža, lygi 6,05 % prieš mokesčius (ir 4,3 % po mokesčių), patvirtinta sprendimu dėl mokesčių, yra gerokai mažesnė nei finansų sektoriuje reikalaujama nuosavo kapitalo grąža, kuri visada buvo 10 % ir daugiau. Tai patvirtina Komisijos išvadą, kad mokesčių patarėjas pasirinko netinkamus palyginamuosius.

(305)

Be to, FF ir FFT – euro zonos „Fiat“ finansų bendrovių – deklaruoto pelningumo palyginimas rodo, kad skirtumas tarp FF ir FFT pelno, nepaisant turto struktūros, atliekamų funkcijų ir pajamų panašumo, paaiškinamas siekiu sumažinti Liuksemburge deklaruotą pelningumą. Remiantis FF ir FFT turto ir įsipareigojimų, pelno ir nuostolių apskaitos struktūra (163), abiejų bendrovių balanso dydis ir turto struktūra yra labai panašūs. Jų iš palūkanų gaunamų pajamų ir išlaidų sumos taip pat yra panašios. FF yra pagrindinė FFT sandorio šalis, kuri gauna finansavimą iš rinkos ir dalį finansavimo perduoda FF, kuri, savo ruožtu, skolina Italijos „Fiat“ grupės bendrovėms. […]

(306)

Atrodo, kad „Fiat“ vidaus dokumento apie sandorių kainodaros politiką tikslas yra atlyginti abiem bendrovėms suteikiant panašią grąžą (164). Tačiau pačiose bendrovėse faktinė įregistruoto ir apmokestinamojo FF nuosavo kapitalo grąža yra daug didesnė nei FFT. Remiantis 113 ir 114 konstatuojamosiose dalyse esančiose lentelėse pateiktais skaičiais, matoma apskaičiuota FF ir FFT gauta nuosavo kapitalo grąža.

(307)

Iš 306 konstatuojamojoje dalyje pateiktų lentelių matyti, kad 2010–2013 m. laikotarpiu FF nuosavo kapitalo grąža buvo 7,2 %, o FFT – 0,5 %. Tai dar kartą patvirtina, kad mokesčių patarėjo ataskaitoje dėl sandorių kainodaros pasirinkti palyginamieji ir iš jų gauta nuosavų lėšų grąža buvo netinkama.

(308)

Siekiant nustatyti, kokią nuosavo kapitalo grąžą taikyti FFT apskaitiniam nuosavam kapitalui, bankų sektoriaus sukaupta statistika atrodo labiau adekvati nei visų 66 finansų bendrovių, kurių dauguma, atrodo, vykdo specifinę finansų veiklą. Pirmasis pasirinkimas šiaip ar taip suteiktų daugiau galimybių priartėti prie centrinės tendencijos.

(309)

Kaip nurodyta 304 konstatuojamojoje dalyje, Europos bankams taikoma reikalaujama nuosavo kapitalo grąža vidutiniškai yra 10 %. Toks lygis buvo išlaikytas net finansinės krizės metu. Iš tiesų priimant ginčijamą sprendimą dėl mokesčių turima informacija patvirtina šį reikalaujamo nuosavo kapitalo lygį. Todėl, pasak 2011 m. Tarptautinių atsiskaitymų banko, „[p]er ilgą laikotarpį, finansų bendrovių nuosavų lėšų grąža iš tiesų sudaro 11–12 %“ (165). Be to, 2011 m. ECB tyrimu buvo nustatyta, kad „kai vidutinis bankų imties lygis yra [54 tarptautiniai bankai], vidutinė nuosavo kapitalo grąža yra maždaug […] 10,3 %.“ (166) 2011 m. nekilnojamojo turto vertės tyrimo ataskaitoje taip pat patvirtinami tokie lygiai. Be to, pasak „Deutsche Bank“: „[„Deutsche Bank“] siekia [akcijų kainų], kurios atspindėtų tvarią nuosavų lėšų grąžą, šiek tiek viršijančią, bet nenutolstančią nuo dešimties, o nuosavų lėšų išlaidos, kaip tikisi [„Deutsche Bank“], dabartiniame cikle išliktų didesnės nei 10 %“ (167). O 2015 m. kovo 19 d. Morgan Stanley ir Oliver Wyman nekilnojamojo turto vertės tyrimo ataskaitoje siekiama grąža numatoma 10–12 %.

(310)

Komisija taip pat pažymi, kad atlygis įprastomis rinkos sąlygomis negali būti mažesnis nei bendrovės pajamų ir išlaidų skirtumas. Todėl, jeigu reikėtų pakoreguoti atlygį už FFT suteiktas paskolas ir gautus indėlius ir jeigu iš jų gaunamas FFT atlygis būtų didesnis nei atlygis, apskaičiuotas naudojant sandorių kainodarą, visas užregistruotas pelnas turėtų būti apmokestintas, nes trečioji šalis nesutiktų sumažinti savo atlygio be pagrįsto savo sandorio šalių reikalavimo padidinti gautą atlygį už indėlius arba sumažinti mokamą atlygį už gautas paskolas.

(311)

Taigi Komisija laikosi nuomonės, kad jeigu MTMN yra naudojamas sandorių kainodaros tikslais siekiant apskaičiuoti atitinkamą atlygį FFT už jos vykdomas funkcijas „Fiat“ grupės viduje, numatyta tinkama FFT mokesčio bazė Liuksemburge būtų ne mažesnė kaip 10 % po mokesčių ir būtų taikoma visai apskaitinio nuosavo kapitalo, kuris yra visuotinai laikomas atitinkančiu sektoriaus vidurkį pagal finansinio sverto koeficientą, sumai. Dėl remiantis šiuo pagrindu apskaičiuotos mokesčio bazės būtų paskirstytas rinkos sąlygas, atitinkančias įprastų rinkos sąlygų principą, atspindintis pelnas, nes tai yra pelno lygis, kurį autonominės finansų įstaigos tikėtųsi gauti rinkoje taip, kad bet kokiu sprendimu dėl mokesčių, kuriuo būtų priimtas toks FFT mokėtinų mokesčių pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą nustatymo pagrindas, nebūtų suteiktas joks atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(312)

Komentaruose dėl sprendimo pradėti procedūrą FFT pateikia argumentą, kuriuo remdamasi Komisija turėtų apsvarstyti priemonės „poveikį grupei“, nes „Fiat“ grupė negavo jokios naudos, mat bet koks mokesčio bazės Liuksemburge padidėjimas būtų visiškai kompensuojamas mokestinių išskaitymų padidėjimu kitose valstybėse narėse (168). Pasak FFT, Komisija tai yra pripažinusi įvairiuose sprendimuose (169).

(313)

Komisija preliminariai primena, kad ji nėra saistoma sprendimų priėmimo praktikos ir kad kiekviena priemonė turi būti vertinama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį remiantis jos pačios ypatumais (170). Bet kuriuo atveju FFT nuoroda į sprendimą dėl mokestinių išskaitymų iš grupės viduje gaunamų palūkanų Vengrijoje, dėl kurio Komisija pripažino tokį „poveikį grupei“, yra pagrįsta klaidingu sprendimo interpretavimu. Šiame sprendime Komisija atmetė Vengrijos argumentą, kuriuo buvo siekiama įvertinti pranašumo grupės lygmeniu buvimą, ir padarė išvadą, kad toks pranašumas turi būti įvertintas kiekvienam subjektui atskirai.

(314)

Šiuo sprendimu nagrinėjama, ar Liuksemburgas, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl mokesčių, suteikė atrankųjį pranašumą FFT sumažindamas šioje valstybėje narėje mokėtinus mokesčius. Todėl, siekiant įvertinti, ar šiuo sprendimu dėl mokesčių yra suteikiamas atrankusis pranašumas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokios sąlygos suteikiamos bendrovei konkrečioje valstybėje narėje, šiuo atveju – įmonei FFT Liuksemburge, ir neturi būti atsižvelgiama į tai, kad gali nebūti jokio poveikio kitoms „Fiat“ grupės bendrovėms dėl joms sudarytų sąlygų kitose valstybėse narėse (171). Bet kuriuo atveju pagal teismų praktiką (172) pats faktas, kad tam tikrą atleidimo nuo mokesčių priemonę kompensuoja atskiro specifinio mokesčio, kuris nėra susijęs su pirmuoju mokesčiu, padidinimas, reiškia, jog pirmoji priemonė negali išvengti kvalifikavimo kaip valstybės pagalba. Kitaip tariant, valstybės narės bendrovei suteiktas pranašumas negali būti kompensuojamas pranašumo nebuvimu, kurį patiria kita bendrovė, net jei abi bendrovės priklauso tai pačiai grupei.

(315)

Liuksemburgas ir FFT pateikė argumentą, kad L. I. R. 164 straipsnis arba aplinkraštis yra bazinė sistema, kuria remiantis reikėtų nustatyti, ar ginčijamu sprendimu dėl mokesčių suteikiamas atrankusis pranašumas. Liuksemburgas taip pat įvertino, kad Liuksemburgo mokesčių administratorius tiesiog interpretavo taisykles ir kad FFT atveju nėra jokių požymių, rodančių, jog buvo nutolta nuo bendrai taikomų mokesčių nuostatų, jeigu Komisija jas buvo išnagrinėjusi (173).

(316)

Kaip nurodyta 210–2015 konstatuojamosiose dalyse, Komisija nepritaria Liuksemburgo ir FFT argumentams dėl taikomos bazinės sistemos. Tačiau papildomame paaiškinime Komisija daro išvadą, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių FFT taip pat suteikiamas atrankusis pranašumas remiantis labiau ribota bazine sistema, sudaryta sandorių kainodarą taikančių grupės bendrovių, kurioms taikoma L. I. R. 164 straipsnio 3 dalis ir aplinkraštis. Šia nuostata Liuksemburgo mokesčių teisėje pritaikomas įprastų rinkos sąlygų principas, pagal kurį sandoriai tarp tos pačios grupės bendrovių turi būti atlyginami taikant tokias kainas, kokioms pritartų nepriklausomos bendrovės, panašiomis aplinkybėmis veikiančios įprastomis rinkos sąlygomis. Aplinkraščio 2 skirsnyje taip pat aprašomas įprastų rinkos sąlygų principas, kaip jis yra apibrėžtas EBPO principuose, taikomuose sandorių kainodaros srityje ir perkeltuose į nacionalinę teisę (174).

(317)

Atsižvelgiant į tai, jog 7.2.2 skirsnyje Komisija jau įrodė, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių yra patvirtinami tam tikri pasirinkti metodai ir taikymo bei ad hoc pataisymų parametrai, kuriuos FFT mokesčių patarėjas taikė nustatydamas sandorių kainodarą ir kurie negali būti laikomi duodančiais įprastų rinkos sąlygų principą atitinkantį rinka pagrįstą apytikslį, bet patikimą rezultatą, dėl kurio sumažėja FFT mokesčio bazė Liuksemburge, Komisija taip pat gali daryti išvadą, kad šiuo sprendimu dėl mokesčių taip pat yra suteikiamas atrankusis pranašumas remiantis labiau ribota L. I. R. 164 straipsnio 3 dalies arba aplinkraščio bazine sistema, nes dėl jo sumažėja FFT mokėtini mokesčiai, palyginti su tuo atveju, jei būtų buvęs tinkamai taikomas šioje nuostatoje numatytas įprastų rinkos sąlygų principas.

(318)

FFT taip pat teigia, kad siekiant įrodyti, jog dėl ginčijamo sprendimo dėl mokesčių jai buvo suteiktas atrankusis pranašumas, Komisija turėtų palyginti šį sprendimą dėl mokesčių su šiuo aplinkraščiu pagrįsta Liuksemburgo mokesčių administratoriaus administravimo praktika, ypač su sprendimais dėl mokesčių, skirtais kitoms finansų ir iždo bendrovėms, kuriuos Liuksemburgas pateikė Komisijai kaip pavyzdžius, atspindinčius jo sprendimų praktiką (175).

(319)

Komisija nesutinka su tokiu aiškinimu, nes tai reikštų, kad bazinė sistema, kuria remiantis turėtų būti nagrinėjamas ginčijamas sprendimas dėl mokesčių, yra Liuksemburgo sprendimų dėl mokesčių praktika, pagrįsta aplinkraščiu, kuris taikomas kitoms finansų ir iždo bendrovėms. Ji jau įrodė, kodėl bendra Liuksemburgo pelno mokesčio sistema yra tinkamas atskaitos taškas siekiant atlikti atrankumo analizę (176).

(320)

Bet kuriuo atveju papildomu paaiškinimu Komisija įrodys, kodėl aplinkraščiu pagrįsta Liuksemburgo sprendimų dėl mokesčių praktika yra tinkama bazinė sistema siekiant nustatyti, ar ginčijamu sprendimu dėl mokesčių FFT buvo suteiktas atrankusis pranašumas. Visų pirma tai paaiškina faktas, kad aplinkraštis yra per daug bendro pobūdžio ir nesuteikia galimybės nustatyti objektyvių kriterijų, kuriuos būtų galima taikyti visoms finansų ir iždo bendrovėms, teikiančioms prašymą priimti sprendimą dėl mokesčių, kad galėtų nustatyti sandorių kainodarą. Tuomet Komisijos atliktas Liuksemburgo pateiktų sprendimų dėl mokesčių tyrimas taip pat įrodo, kad nėra jokio nuoseklaus taisyklių rinkinio, kurį, remiantis objektyviais kriterijais, būtų galima bendrai taikyti nagrinėjant ginčijamą sprendimą dėl mokesčių, siekiant nustatyti, ar šiuo sprendimu FFT buvo suteiktas atrankusis pranašumas.

(321)

Kaip nurodyta 193 konstatuojamojoje dalyje, bazinę sistemą sudaro nuoseklus taisyklių rinkinys, kuris, remiantis objektyviais kriterijais, paprastai taikomas visoms į jo taikymo sritį, kuri apibrėžta jo tikslu, patenkančioms įmonėms. Komisija mano, kad grupės finansų ir iždo bendrovėms aplinkraštis negali būti laikomas tokia sistema, nes nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima finansavimo sandoriams grupės viduje nuosekliai taikyti įprastų rinkos sąlygų principą.

(322)

Aplinkraštis yra labai bendro pobūdžio ir veiksniai, į kuriuos turi atsižvelgti mokesčių administratorius taikydamas įprastų rinkos sąlygų principą finansų bendrovėms grupės viduje, aprašyti labai glaustai. Vienas iš šių veiksnių yra būtinybė bendrovėms atlikti patiriamos rizikos analizę ir nustatyti papildomas su kredito teikimu susijusias išlaidas, pridedamas prie bazinių išlaidų, o tai savo ruožtu reiškia būtinybę atlikti kredito rizikos analizę. Aplinkraštyje taip pat numatoma, kad „grupės finansų bendrovė turi turėti pakankamai nuosavo kapitalo, kad galėtų prisiimti su savo veikla susijusią riziką“ ir kad „kiekvienu atveju, remiantis konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, reikia […] įvertinti, kokia bus patiriama rizika […] ir ar bendrovė, vykdanti grupės finansavimo sandorius, turi pakankamai nuosavo kapitalo, kad galėtų prisiimti tokią riziką“ (177).

(323)

Tačiau aplinkraštyje nepateikiama jokios informacijos apie tai, kaip įvertinti tikėtiną nuosavo kapitalo grąžą ir ar kapitalo įkainojimo modelis yra priimtinas, taip pat, jei reikia, kaip nustatyti svarbius šio modelio parametrus. Jame taip pat yra mažai informacijos apie nuosavas lėšas, į kurias reikia atsižvelgti, jeigu jų turi būti daugiau nei „pakankamai, kad būtų galima prisiimti tokią riziką“.

(324)

Savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą Liuksemburgas teigia, kad sprendimas dėl mokesčių pagrįstas ribota diskrecija, suteikta L. I. R. 164 straipsnio 3 dalyje, kuria įprastų rinkos sąlygų principas yra priskiriamas Liuksemburgo mokesčių teisei (178), tačiau taip pat patikslinama, kad „mokesčių taisyklės […] kiekvienu atveju interpretuojamos atsižvelgiant į faktinę situaciją, o tokiu atveju savaime reikia atsižvelgti į mokesčių mokėtojo faktiškai vykdomos veikos charakteristiką ir veiklos sąlygas“ (179). Taip Liuksemburgas pripažįsta, kad, viena vertus, taisykles reikia interpretuoti kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į aplinkybes, tačiau, kita vertus, nepaaiškina, nei kaip interpretuoti bendrus aplinkraštyje pateiktus kriterijus konkrečiai nagrinėjant FFT mokesčių situaciją, nei kaip užtikrinti, kad taikant aplinkraštį visiems mokesčių mokėtojams nuosekliai būtų taikomos vienodos sąlygos. Todėl nestebina tai, kad, išskyrus nuorodą į aplinkraštį teksto pradžioje, FFT ataskaitoje dėl sandorių kainodaros nėra jokių nuorodų į aplinkraščio kriterijus nei tikslaus aprašymo, kaip aplinkraštis yra taikomas konkrečiai FFT atveju.

(325)

Todėl, darydamas išvadą, kad sandorių kainodaros analizė „buvo atlikta remiantis 2011 m. sausio 28 d. 164/2 aplinkraščiu ir laikantis laisvos konkurencijos principo“, Liuksemburgo mokesčių administratorius nesirėmė jokiu objektyviu aplinkraštyje numatytu kriterijumi, nes šiame dokumente nėra jokių tikslių ir objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nuosekliai taikyti įprastų rinkos sąlygų principą grupės viduje vykdomiems sandoriams.

(326)

Be aplinkraščio bendro pobūdžio, Komisija išnagrinėjo Liuksemburgo pateiktus sprendimus dėl mokesčių ir nustatė, kad jo praktika, taikoma grupės finansų ir iždo bendrovėms, taip pat įrodo, jog trūksta nuoseklių taisyklių rinkinio, kuris remiantis objektyviais kriterijais būtų bendrai taikomas visiems panašioje situacijoje esantiems mokesčių mokėtojams.

(327)

Iš 21 sprendimo, iš pradžių pateikto tuo pat metu kaip ir FFT dalinis turto įnašas, tik du buvo susiję su finansavimo veikla, patvirtinta remiantis aplinkraščiu. Jie buvo pateikti kartu su ataskaita dėl sandorių kainodaros:

(328)

Greitai perskaičius šiuos du sprendimus ir palyginus juos su ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, paaiškėja, jog finansų bendrovių traktavimas remiantis aplinkraščiu ir Liuksemburgo mokesčių administratoriaus nustatytas apmokestinamasis pelnas yra nenuoseklūs. Neatsižvelgiant į klausimą, ar šiais dviem sprendimais buvo teisingai taikytas CUP metodas, jais aiškiai pripažįstama, kad bet kuriuo atveju tarpinio finansavimo sandoriams, remiantis funkcine analize ir palyginamųjų subjektų, įskaitant ir bankus, buvimu, šis metodas yra pats tinkamiausias. Tokią išvadą galima daryti ir remiantis aplinkraščiu, pagal kurį bendrovių vykdomos finansavimo funkcijos grupės viduje iš esmės yra panašios į nepriklausomų finansų įstaigų vykdomas funkcijas. Priešingai nei šių dviejų sprendimų atveju, ginčijamam sprendimui dėl mokesčių nebuvo taikomas CUP metodas, nes FFT mokesčių patarėjas nusprendė, kad MTMN metodas yra pats tinkamiausias, nes „MTMN metodas atrodo tinkamas“ (181).

(329)

Kiti trys Liuksemburgo pateikti sprendimai taip pat buvo susiję su aplinkraščiu pagrįsta finansavimo veikla grupės viduje, tačiau prie jų nebuvo prašymą pagrindžiančios ataskaitos dėl sandorių kainodaros:

(330)

Lyginant sprendimus Nr. 1, 5 ir 22 ir ginčijamą sprendimą dėl mokesčių, aiškiai matomas Liuksemburgo mokesčių administratoriaus sudarytų sąlygų skirtumas yra tai, kad, priešingai nei su ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, su sprendimais Nr. 1, 5 ir 22 nebuvo pateiktos ataskaitos dėl sandorių kainodaros, nors aplinkraštyje yra aiškiai išsakytas toks reikalavimas (182).

(331)

Kiti du Liuksemburgo Komisijai pateikti sprendimai yra susiję su finansavimo veikla, tačiau nėra pagrįsti aplinkraščiu:

(332)

Galiausiai iš 13 Liuksemburgo 2014 m. gruodžio 22 d. pateiktų su iždo funkcija susijusių sprendimų dėl mokesčių sąrašo, kuriame buvo 5 323 sprendimai, Komisija išnagrinėjo du sprendimus (183). Abu šie sprendimai yra pagrįsti aplinkraščiu:

(333)

Komisija pažymi, kad, priešingai nei ginčijamo sprendimo dėl mokesčių atveju, nė viename iš šių dviejų sprendimų nebuvo taikomas nei MTMN metodas, nei kapitalo įkainojimo modelis ir kad, atrodo, nė viename sprendime bendrovės apmokestinamasis pelnas nebuvo apibrėžtas kaip reglamentuojamos hipotetinės nuosavos lėšos. Be to, nors G bendrovės sprendimo dėl mokesčių prašyme nurodoma, jog ataskaita dėl sandorių kainodaros bus pateikta vėliau, atrodo, kad Liuksemburgo mokesčių administratoriui tokia ataskaita niekada nebuvo pateikta (184). Galiausiai net jei G bendrovės sprendime nėra aiškiai nurodomas nei maržos lygis, nei kam jis taikomas, jis skiriasi nuo ginčijamo sprendimo dėl mokesčių, nes, remiantis prašymu priimti sprendimą, marža priklausytų nuo turto ir būtų pridėta prie nuosavo kapitalo grąžos. Apibendrinant šioms dviem bendrovėms sudarytos mokestinės sąlygos už iždo funkcijas neatitinka jokio su ginčijamu sprendimu dėl mokesčių suderinamo metodo.

(334)

Liuksemburgas teigia, kad FFT negali būti palyginta su kitomis finansų bendrovėmis, nes ji pritraukia lėšų rinkoje, o kitos finansų bendrovės paprastai gauna finansavimą grupės viduje. Jis taip pat teigia, kad FFT negali būti palyginta su kitomis Liuksemburge apmokestinamomis bendrovėmis: „kiekvieno mokesčių mokėtojo situacija yra pakankamai specifinė, todėl neįmanoma jo palyginti su kitais mokesčių mokėtojais“. (185)

(335)

Komisija nesutinka su šiais teiginiais ir pritaria, kad trūksta nuoseklių taisyklių rinkinio, kuris būtų bendrai taikomas finansų ir iždo bendrovėms, pateikusioms prašymą pateikti sprendimą dėl mokesčių remiantis objektyviais kriterijais. Tai puikiai iliustruoja kito sprendimo dėl mokesčių, skirto [F bendrovei], egzistavimas. [F bendrovei] skirtu sprendimu dėl mokesčių, kuris buvo priimtas tą pačią dieną ir yra taikomas toms pačioms funkcijoms kaip ir ginčijamas sprendimas dėl mokesčių ([F bendrovė] finansuos pramonės segmentą […] kitoje grupės finansų bendrovių struktūroje), daroma iš esmės kitokia išvada dėl bendrovių atitinkamų mokesčių bazių, nepateikiant jokio akivaizdaus tokių skirtingų sąlygų sudarymo pagrindimo. Iš tiesų ginčijamu sprendimu dėl mokesčių patvirtinama maždaug 2,5 milijono EUR dydžio mokesčio bazė, o [F bendrovei] skirtu sprendimu dėl mokesčių patvirtinamas atlygis už panašią finansų ir iždo veiklą, kurio mokesčio bazė yra […] EUR. Tokios skirtingos sąlygos, be aiškaus pagrindo sudaromos beveik tokioms pat bendrovėms, taip pat įrodo, kad Liuksemburgo sprendimų dėl mokesčių praktika, pagrįsta bendrais aplinkraščio teiginiais, nėra tinkama bazinė sistema atrankumo analizei atlikti.

(336)

Apibendrinant Liuksemburgo mokesčių administratoriaus praktikos sprendimų dėl mokesčių srityje analizė nesuteikia galimybės nustatyti nuoseklaus taisyklių rinkinio, kuris, remiantis objektyviais kriterijais, paprastai yra taikomas visoms į jo taikymo sritį, kurią apibrėžia jos tikslas, patenkančioms įmonėms. Todėl tokia praktika negali būti pagrindas, kuriuo remiantis būtų nagrinėjamas ginčijamas sprendimas dėl mokesčių siekiant nustatyti, ar FFT buvo suteiktas atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(337)

Nei Liuksemburgas, nei FFT niekaip nepagrindė, kodėl dėl ginčijamo sprendimo dėl mokesčių FFT buvo sudarytos atrankios sąlygos. Komisija primena, kad tokį pagrindimą turi pateikti valstybė narė.

(338)

Bet kuriuo atveju nebuvo nustatyta jokia priežastis, kuria būtų pagrindžiamos FFT sudarytos palankios sąlygos ir kuri galėtų tiesiogiai kilti iš pagrindinių arba svarbiausių bazinės sistemos principų arba iš sistemos mechanizmų, reikalingų jos veikimui ir veiksmingumui užtikrinti (186), neatsižvelgiant į tai, kad bazinė sistema yra bendra Liuksemburgo pelno mokesčio sistema, kaip teigia Komisija, ar L. I. R. 164 straipsnis ir aplinkraštis, kaip teigia Liuksemburgas ir „Fiat“.

(339)

Komisija daro išvadą, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, kuriuo patvirtinamas metodas, leidžiantis bendrovei FFT „Fiat“ grupės viduje priskirti pelną, nukrypstantį nuo rinkos rezultato, atitinkančio įprastų rinkos sąlygų principą, ir dėl kurio sumažėja FFT mokėtini mokesčiai pagal bendrą Liuksemburgo pelno mokesčio sistemą, palyginti su šalyje neintegruotų bendrovių, vykdančių sandorius rinkos sąlygomis, mokėtinais mokesčiais, FFT yra suteikiamas atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(340)

Papildomu paaiškinimu Komisija daro išvadą, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, kuriuo patvirtinamas metodas, leidžiantis bendrovei FFT „Fiat“ grupės viduje priskirti pelną, nukrypstantį nuo rinkos rezultato, atitinkančio įprastų rinkos sąlygų principą, ir dėl kurio sumažėja FFT mokėtini mokesčiai pagal L. I. R. 164 straipsnio 3 dalį bei aplinkraštį, palyginti su kitų Liuksemburge apmokestinamų grupės bendrovių, vykdančių sandorius rinkos sąlygomis, mokėtinais mokesčiais, FFT yra suteikiamas atrankusis pranašumas pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(341)

Komisija mano, kad ginčijamu sprendimu dėl mokesčių FFT yra suteikiamas atrankusis pranašumas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes dėl jo sumažėja šio subjekto apmokestinamasis pelnas Liuksemburge, palyginti su neintegruotomis bendrovėmis, kurių apmokestinamasis pelnas nustatomas remiantis rinkos sąlygomis vykdytais sandoriais. Tačiau Komisija pažymi, kad FFT yra daugiašalės grupės, šiuo atveju – „Fiat Chrysler Automobiles“ (FCA), narė ir kad jos funkcija grupės viduje yra teikti finansavimo ir iždo paslaugas kitoms „Fiat“ grupės bendrovėms, o atlygiui už šias funkcijas taikomas ginčijamas sprendimas dėl mokesčių.

(342)

Taikant valstybės pagalbos taisykles, keli atskiri juridiniai subjektai gali būti laikomi sudarančiais vieną ekonominį vienetą. Toks ekonominis vienetas laikomas konkrečia bendrove, kuri yra pagalbos gavėja. Kaip yra nustatęs Teisingumo Teismas, „[k]onkurencijos teisėje sąvoką„įmonė“reikia suprasti kaip ekonominį vienetą […], net jeigu pagal teisės normas tą ekonominį vienetą sudaro keli, fiziniai arba juridiniai, asmenys“ (187). Norėdamas nustatyti, ar keletas subjektų sudaro ekonominį vienetą, Teisingumo Teismas tikrina, ar turimas kontrolinis akcijų paketas arba yra kokių nors funkcinių, ekonominių arba organinių sąsajų (188). Šiuo atveju FFT priklauso „Fiat S.p.A.“ (šiuo metu – „Fiat Chrysler Automobiles“, NV) ir FF, kuri, savo ruožtu, 100 % priklauso „Fiat“, S.p.A. (189). Taigi bendrovė FFT yra 100 % kontroliuojama „Fiat S.p.A.“, kuri savo ruožtu kontroliuoja „Fiat“ grupę (190).

(343)

Be to, „Fiat“ grupė priėmė sprendimą įsteigti FFT Liuksemburge ir todėl ji gali naudotis ginčijamu sprendimu dėl mokesčių, nes, kaip numatyta 52 konstatuojamojoje dalyje, tai nulemia pelną, kuris turi būti priskiriamas FFT grupės viduje, gaunamą už grupės bendrovėms teikiamas finansavimo ir iždo paslaugas. Taigi ginčijamas sprendimas dėl mokesčių yra sprendimas, kuriuo patvirtinamas „Fiat“ grupės viduje vykdomų sandorių kainų nustatymo metodas, o bet kokios Liuksemburgo mokesčių administratoriaus bendrovei FFT suteiktos palankios mokestinės sąlygos bus naudingos visai „Fiat“ grupei suteikiant papildomų lėšų ne tik FFT, bet ir visai grupei. Kitaip tariant, kaip nurodyta 221 konstatuojamojoje dalyje, kai reikia nustatyti sandorių kainodarą siekiant nustatyti produktų ir paslaugų, teikiamų skirtinguose tos pačios grupės teisiniuose subjektuose, kainas, sandorių kainodaros nustatymo mechanizmas savo pobūdžiu turi įtakos daugiau nei vienai grupės bendrovei (dėl išaugusių kainų vienoje bendrovėje sumažės kitos bendrovės pelnas).

(344)

Todėl, nepaisant to, kad grupę sudaro atskiri juridiniai asmenys, susitarimo dėl kainų nustatymo požiūriu tokios bendrovės turėtų būti laikomos viena grupe, kuri yra ginčijamos pagalbos priemonės gavėja (191).

(345)

Galiausiai šiuo atveju FFT Liuksemburgui mokamų mokesčių suma turi įtakos paskolų, teikiamų „Fiat“ grupės bendrovėms, kainoms grupės viduje, nes jos yra pagrįstos svertine kapitalo kaina ir marža (192), todėl sumažinus FFT mokėtinus mokesčius būtinai sumažės paskolų kainos grupės viduje. Sumažinti FFT mokesčiai Liuksemburge yra naudingi ne tik FFT, bet ir visoms grupės bendrovėms, gaunančioms finansavimą iš FFT ir priklausančioms „Fiat“ grupei.

(346)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad Liuksemburgo FFT suteiktu sprendimu dėl mokesčių FFT ir „Fiat“ grupei yra suteikiamas šiai valstybei priskirtinas atrankusis pranašumas ir finansavimas iš valstybės lėšų, iškraipantis ar galintis iškraipyti konkurenciją ir galintis daryti įtaką mainams Sąjungos viduje. Todėl ginčijamas sprendimas dėl mokesčių yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

(347)

Kadangi dėl ginčijamo sprendimo dėl mokesčių sumažėja mokesčiai, kuriuos FFT turėtų įprastai mokėti vykdydama savo veiklą, šis sprendimas turėtų būti laikomas suteikiančiu pagalbą FFT ir „Fiat“ grupės funkcionavimui.

(348)

Valstybės pagalba yra laikoma suderinama su vidaus rinka, jeigu ji priskirtina prie SESV 107 straipsnio 2 dalyje išvardytų kategorijų (193). Valstybės pagalba taip pat gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, jeigu Komisija nustato, kad ji priskirtina prie SESV 107 straipsnio 3 dalyje išvardytų kategorijų. Tačiau teikianti pagalbą valstybė narė turi įrodyti, kad jos suteikta valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka remiantis SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

(349)

Liuksemburgas nepateikė jokių išimčių, numatytų 345 konstatuojamojoje dalyje minėtose nuostatose, kad suderintų FFT ir „Fiat“ grupės bendrovėms ginčijamu sprendimu dėl mokesčių suteiktą pagalbą.

(350)

Be to, kaip numatyta 347 konstatuojamojoje dalyje, ginčijamas sprendimas dėl mokesčių turi būti laikomas suteikiančiu pagalbą FFT funkcionavimui ir „Fiat“ grupei. Paprastai tokia pagalba nebūtų laikoma suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, nes ji neskatina tam tikros veiklos arba tam tikrų ekonominių regionų vystymo ir todėl, kad mokesčių paskatos nėra ribotos trukmės, palaipsniui nemažėja ir nėra proporcingos tam, kas būtina siekiant atlyginti už konkretų ekonominį nuostolį konkrečiuose regionuose.

(351)

Taigi Liuksemburgo sprendimu dėl mokesčių suteikta valstybės pagalba FFT ir „Fiat“ grupei yra nesuderinama su vidaus rinka.

(352)

Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo informuoti Komisiją apie bet kokį pagalbos teikimo ketinimą (įsipareigojimas pranešti) ir negali taikyti pasiūlytų pagalbos priemonių, kol Komisija dėl jų nepriima galutinio sprendimo (įsipareigojimas sustabdyti).

(353)

Komisija pažymi, kad Liuksemburgas jai nepranešė apie jokį planą priimti ginčijamą sprendimą dėl mokesčių ir nesilaikė įsipareigojimo sustabdyti, kurio jis privalo laikytis pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Todėl pagal Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio f punktą (194) ginčijamas sprendimas dėl mokesčių yra neteisėta valstybės pagalba, įgyvendinta prieštaraujant SESV 108 straipsnio 3 daliai.

(354)

Pagal Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnio 1 dalį Komisija privalo nurodyti išieškoti visą neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą. Šia nuostata taip pat patikslinama, kad susijusi valstybė narė turi imtis visų reikiamų priemonių neteisėtai pagalbai, kuri buvo paskelbta nesuderinama su vidaus rinka, išieškoti. Minėto reglamento 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagalba turi būti išieškota, įskaitant palūkanas nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo pagalbos gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos. Komisijos reglamente (EB) Nr. 794/2004 (195) išsamiai nurodomi išieškotinų palūkanų skaičiavimo metodai. Galiausiai Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą“.

(355)

Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodoma, kad Komisija negali reikalauti grąžinti pagalbą, jei tai prieštarauja bendriems teisiniams principams.

(356)

Liuksemburgas visų pirma mano, kad pagal teisėtų lūkesčių principą sprendimas, kuriuo yra konstatuojamas valstybės pagalbos buvimas, negali įsigalioti nesibaigus susijusio sprendimo dėl mokesčių galiojimui, t. y. šiuo atveju iki 2016 m. pabaigos. Pasak Liuksemburgo, Elgesio kodekso grupė ir EBPO forumas dėl žalingos mokesčių praktikos patikino, kad aplinkraščiu pagrįsta jo sprendimo dėl mokesčių praktika atitinka elgesio kodeksą ir EBPO principus. Todėl Liuksemburgas tvirtina, kad 2011 m. gegužės 27 d. Tarybos posėdyje jam buvo patvirtinta, jog, atsižvelgiant į aplinkraščio priėmimą, sprendimų dėl mokesčių praktika neturėtų būti nagrinėjama remiantis elgesio kodeksu (196).

(357)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybė narė, kurios institucijos suteikė pagalbą pažeisdamos SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas procedūros taisykles, negali remtis teisėtais pagalbos gavėjų lūkesčiais, siekdama pateisinti pareigos imtis reikiamų priemonių nesilaikymą, kad būtų įvykdytas Komisijos sprendimas, kuriame jai nurodoma susigrąžinti pagalbą. Pritarus tokiai galimybei, SESV 107 ir 108 straipsniai netektų galios, nes nacionalinės valdžios institucijos tada galėtų remtis savo pačių neteisėtu elgesiu, kad padarytų Komisijos sprendimus dėl minėtų SESV straipsnių negaliojančiais (197). Todėl ne atitinkama valstybė narė, o pagalbą gaunanti bendrovė turi remtis išskirtinėmis sąlygomis, kuriomis galėjo būti pagrįsti jos teisėti lūkesčiai, siekiant pasipriešinti neteisėtos pagalbos grąžinimui (198). Kadangi savo pastabose Komisijai FFT nepateikė jokių su tuo susijusių argumentų, Komisija mano, kad Liuksemburgo argumentas, grindžiamas teisėtų lūkesčių principu, šio sprendimo atžvilgiu negali būti priimtas.

(358)

Bet kuriuo atveju, kad į teisėtų lūkesčių argumentą būtų galima atsižvelgti, kokiu nors ankstesniu veiksmu Komisija turi būti tokių lūkesčių suteikusi, t. y. pateikusi konkrečių garantijų (199). Pasak Liuksemburgo, Elgesio kodekso grupės posėdžio metu pasiektas susitarimas dėl to, kad nėra būtina remiantis elgesio kodekso kriterijais vertinti Liuksemburgo mokestinės priemonės, taikomos bendrovėms, vykdančioms finansavimo veiklą grupės viduje, yra būtent tokia garantija, dėl kurios gali atsirasti teisėtų lūkesčių. Komisija primena, kad ECOFIN tarybos priimtas elgesio kodeksas (200) yra teisiškai neprivaloma priemonė, kuria siekiama suteikti valstybėms narėms galimybę padiskutuoti apie priemones, turinčias arba galinčias turėti pastebimos įtakos bendrovių ekonominės veiklos lokalizacijai Sąjungoje. Elgesio kodeksu ir valstybės pagalbos reglamentais yra siekiama skirtingų tikslų. Iš tiesų, kadangi elgesio kodeksu siekiama kovoti su nesąžininga mokesčių konkurencija tarp valstybių narių, valstybės pagalbos reglamentavimo tikslas yra mažinti konkurencijos iškraipymus, atsirandančius atvejais, kai valstybės narės tam tikroms bendrovėms suteikia palankias sąlygas sumažindamos mokesčius. Be to, nors Elgesio kodekso grupė turi tam tikrą diskreciją, Komisija savo ruožtu neturi jokios diskrecijos nustatant, ar priemonė patenka į valstybės pagalbos apibrėžtį, nes ta apibrėžtis yra objektyvi. Todėl Elgesio kodekso grupės pasiektas susitarimas negali nei įpareigoti, nei apriboti Komisijos veiksmų vykdant SESV jai suteiktus įgaliojimus valstybės pagalbos srityje (201).

(359)

Tokie patys argumentai taikomi EBPO forume sudarytiems susitarimams dėl žalingos mokesčių praktikos. 2011 m. gruodžio 6 d. posėdžio metu EBPO forume sutarta, kad (anglų kalba): „[…]10 sistemų nebuvo papildomai nagrinėjamos… Liuksemburgas – išsamesnė finansavimo grupės viduje mokesčių analizė“ (laisvas vertimas). EBPO nėra Sąjungos institucija, o Sąjunga nėra šios organizacijos narė (202). Jos išvados, kurios nėra privalomos, negali įpareigoti Sąjungos institucijų. EBPO forumas ne tik nesuteikė pagrįstos garantijos, bet ir susilaikė nuo išsamesnės Liuksemburgo finansavimo veiklos grupės viduje mokesčių analizės. Todėl remiantis šia citata neįmanoma padaryti išvis jokių išvadų ar spėjimų, susijusių su valstybės pagalbos taisyklių taikymu ginčijamam sprendimui dėl mokesčių.

(360)

Antra, Liuksemburgas mano, kad Komisija pažeidžia teisinio tikrumo principą. Jis remiasi ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, pagal kurią Komisija sutiko riboti pagalbos išieškojimą remdamasi šiuo principu.

(361)

Tačiau nėra jokios ankstesnės sprendimų priėmimo praktikos, kuri galėjo sukelti neaiškumų dėl to, kad sprendimais dėl mokesčių gali būti suteikiama valstybės pagalba. Iš tiesų sprendime, kuriuo remiasi Liuksemburgas, Komisija apribojo pagalbos išieškojimą dėl neaiškumo, kurį sukėlė ankstesnis Komisijos sprendimas. Šioje byloje yra priešingai: komunikate dėl tiesioginio įmonių apmokestinimo aiškiai nurodoma į sprendimus dėl mokesčių ir į aplinkybes, kuriomis šie sprendimai turi būti laikomi sudarančiais sąlygas teikti valstybės pagalbą.

(362)

Nagrinėdama Liuksemburgo argumentą, kad pagalbos sumos tiksliai apskaičiuoti negalima, nes taikomas metodas yra naujas, todėl pagalba neturėtų būti išieškoma, Komisija pažymi, jog įprastų rinkos sąlygų principą ji taikė ir savo ankstesnėje praktikoje, būtent – Liuksemburgo priimtoms priemonėms, ir daro išvadą, kad šio principo pažeidimas galėjo sudaryti sąlygas valstybės pagalbai (203). Be to, tokią išvadą patvirtino Teisingumo Teismas (204). Taigi Komisijos požiūris į ginčijamą sprendimą dėl mokesčių nėra naujas. Valstybės narės negali neatsižvelgti į tai, kad tarp mokesčių institucijos ir bendrovės sudarytas susitarimas, kuriuo bendrovei yra sudaromos palankios sąlygos dirbtinai sumažinant jos mokesčio bazę, nes naudojama sandorių kainodara neduoda rinka pagrįsto apytikslio, bet patikimo rezultato, reiškia valstybės pagalbos srities teisės aktų pažeidimą, o kilus abejonių apie jį turi būti pranešta Komisijai.

(363)

Galiausiai, nagrinėjant tariamą sudėtingumą apskaičiuoti pagalbos sumą, kuria remiantis nebūtų reikalaujama grąžinti suteiktos pagalbos, Teisingumo Teismas anksčiau buvo nusprendęs (205), kad Komisija neturi nurodyti tikslios išieškotinos pagalbos sumos. Sąjungos teisė tiesiog reikalauja, kad neteisėtai suteikta pagalba būtų išieškota, siekiant atkurti buvusią situaciją, ir kad atkūrimas vyktų remiantis nacionalinės teisės taisyklėmis (206). Todėl Komisija teisėtai galėjo apsiriboti pareigos grąžinti nagrinėjamą pagalbą pripažinimu ir palikti nacionalinėms valdžios institucijoms pačioms apskaičiuoti konkrečią grąžintiną sumą (207).

(364)

Taigi Komisija gali daryti išvadą, kad prievolės išieškoti pagalbą, neteisėtai suteiktą bendrovei FFT naudojant ginčijamą sprendimą dėl mokesčių, atžvilgiu Liuksemburgo pateikti argumentai dėl teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo yra nepagrįsti.

(365)

Jei Komisija nustato, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka, pagal SESV ir nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ji turi teisę priimti sprendimą, kad valstybė tą pagalbą panaikintų arba pakeistų. Teisingumo Teismas taip pat ne kartą nusprendė, kad įpareigojant valstybę narę panaikinti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, siekiama tikslo atkurti iki tol buvusią padėtį. Dėl šio aspekto Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad šis tikslas laikomas pasiektu tada, kai pagalbos gavėjas grąžina visą kaip neteisėtą pagalbą gautą sumą ir taip praranda pranašumą, turėtą rinkoje prieš konkurentus, ir yra atkuriama iki pagalbos išmokėjimo buvusi padėtis.

(366)

Jeigu valstybės pagalba suteikiama mokestinės priemonės forma, komunikato dėl tiesioginio bendrovių apmokestinimo (208) 35 punkte patikslinama, kad grąžintina suma skaičiuojama palyginant faktiškai sumokėtus mokesčius ir mokesčius, kurie turėjo būti sumokėti, taikant bendrai taikomas taisykles. Siekiant apskaičiuoti mokesčius, kurie turėjo būti sumokėti, jei būtų buvę laikomasi bendrai taikomų taisyklių, tai yra jeigu nustatant FFT mokesčio bazę Liuksemburge būtų buvęs tinkamai pritaikytas įprastų rinkos sąlygų principas, Liuksemburgo mokesčių administratorius turi pakeisti FFT taikomą metinį skaičiavimo metodą taikant MTMN metodą ir remiantis kapitalo įkainojimo modeliu, tai yra remtis: i) nuosavo kapitalo, už kurį turi būti atlyginta, suma ir ii) šiai nuosavo kapitalo sumai taikomu grąžos lygiu, kurio yra reikalaujama 311 konstatuojamojoje dalyje pateiktame vertinime.

(367)

Jokia Sąjungos teisės nuostata nereikalauja, kad Komisija, įpareigodama išieškoti su vidaus rinka nesuderinama paskelbtą pagalbą, nustatytų tikslią išieškotinos pagalbos sumą. Tačiau yra priešingai: pakanka, kad Komisijos sprendime būtų pateikta informacija, leidžianti jo adresatui be pernelyg didelių sunkumų pačiam nustatyti šią sumą (209).

(368)

7.2.2.10 skirsnyje ir ypač 311 konstatuojamojoje dalyje Komisija pasiūlė metodą, kuriuo būtų galima panaikinti ginčijamu sprendimu dėl mokesčių FFT suteiktą atrankųjį pranašumą (210), jeigu Liuksemburgas ir toliau taikys MTMN metodą FFT mokesčio bazei nustatyti. Tačiau ji suvokia, kad kiti sandorių kainodaros nustatymo metodai taip pat gali duoti įprastų rinkos sąlygų principą atitinkantį rinka pagrįstą apytikslį, bet patikimą rezultatą. Todėl jeigu iki šio sprendimo įgyvendinimo datos Liuksemburgas pasiūlys pagalbos išieškojimo metodą, pagrįstą kitu sandorių kainodaros metodu, Komisija bus pasiruošusi priimti tokį metodą, jeigu juo bus galima gauti įprastų rinkos sąlygų principą atitinkantį rinka pagrįstą apytikslį, bet patikimą rezultatą ir, neatsižvelgiant į pasirinktą metodą, nebus kartojami FFT mokesčių patarėjo ataskaitoje dėl sandorių kainodaros atlikti pasirinkimai ir pataisymai, kurie, Komisijos manymu, nukrypsta nuo įprastų rinkos sąlygų principo.

(369)

Konkrečiau, Komisija nemato jokios priežasties, dėl kurios reikėtų apskaitinėms nuosavoms lėšoms taikyti pataisymus, siekiant apskaičiuoti nuosavų lėšų, už kurias turi būti atlyginta, sumą. Be to, nagrinėjant numatytą atlygį už nuosavas lėšas įprastomis rinkos sąlygomis, jeigu kapitalo įkainojimo modelio naudojimas yra nepagrįstai ribojantis, nėra jokių priežasčių jo nenaudoti sandorių kainodarai nustatyti, jeigu jis nebus taikomas siekiant aiškiai nukrypti nuo rinka pagrįsto rezultato, atitinkančio panašių bendrovių nuosavo kapitalo grąžą.

(370)

Remdamasi 341–345 konstatuojamosiose dalyse pateiktomis pastabomis, Komisija mano, kad Liuksemburgas visų pirma turi išieškoti iš FFT neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą, suteiktą ginčijamu sprendimu dėl mokesčių. Jeigu FFT negali grąžinti visos pagalbos sumos, gautos naudojant ginčijamą sprendimą dėl mokesčių, Liuksemburgas turi išieškoti likusią tokios pagalbos sumą iš „Fiat Chrysler Automobiles N.V.“, kuri perėmė „Fiat S.p.A.“, nes šis subjektas kontroliuoja „Fiat“ grupę, kad būtų atkurtos anksčiau buvusios konkurencinės sąlygos rinkoje.

(371)

Komisija nustatė, kad Liuksemburgas, naudodamasis ginčijama sprendimo dėl mokesčių priemone, neteisėtai suteikė valstybės pagalbą FFT ir „Fiat“ grupei, pažeisdamas SESV 108 straipsnio 3 dalį, kad tokia pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, todėl pagal Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnį Liuksemburgas ją turi išieškoti iš FFT, o jeigu FFT negrąžins visos suteiktos pagalbos sumos, likusią negrąžintą sumą išieškoti iš „Fiat Chrysler Automobiles N.V.“,

(1)

2005 m. rugsėjo 7 d. ir 2005 m. spalio 17 d. raštais, kurie įregistruoti atitinkamai 2005 m. rugsėjo 12 d. ir 2005 m. spalio 19 d., Komisija gavo skundą prieš Belgijos valstybę dėl to, kad, kaip juose teigiama, nuo 1995 m. penkioms valstybinėms Briuselio sostinės regiono IRIS tinklo (toliau – IRIS) (3) ligoninėms (4) (toliau – IRIS ligoninės) (5) ji teikė su vidaus rinka nesuderinamą neteisėtą paramą. Skundą pateikė dvi asociacijos (Briuselio socialinių ir sveikatos institucijų koordinavimo įstaiga (CBI) ir Briuselio privačios sveikatos priežiūros įstaigų asociacija (ABISP)), atstovaujančios ligoninėms, kurias valdo privatinės teisės juridiniai asmenys (toliau – privačios ligoninės), ir atskirai įvairios ligoninės, kurios yra šių asociacijų narės (6).

(2)

Skundas buvo grindžiamais tokiais bendrais argumentais: i) konkrečios viešosios paslaugos užduotys, pavestos tik IRIS ligoninėms, o ne privačioms Briuselio ligoninėms, nėra apibrėžtos arba apibrėžtos neaiškiai, o jų vykdymo įgaliojimai nėra suteikti arba yra neaiškūs; ii) IRIS ligoninių nuostolius kompensuoja valdžios institucijos; iii) su IRIS ligoninių viešosios paslaugos užduotimis susijusių išlaidų kompensacija, teikiama per Fonds régional bruxellois de refinancement des trésoreries communales (Briuselio savivaldybių iždų refinansavimo regioninis fondas), yra perteklinė; iv) IRIS ligoninės iš viešųjų lėšų finansuojamos nepakankamai skaidriai; ir galiausiai v) IRIS ligoninėms yra teikiamos kryžminės subsidijos ne ligoninės veiklos išlaidoms padengti dėl to, kad jos gauna kompensacijas vykdydamos gydymo ligoninėje užduotis (7).

(3)

Reaguodamos į papildomą informaciją, kurią pateikė Belgijos valdžios institucijos 2008 m. sausio 10 d., Komisijos tarnybos skundo pateikėjams paštu (8) išsiuntė savo išankstinę nuomonę apie skundą ir paragino suinteresuotąsias šalis pateikti naujos informacijos, kad būtų galima iš naujo įvertinti preliminarią nuomonę apie skundą, priešingu atveju jis bus laikomas atsiimtu. Gavusios skundo pateikėjų atsakymą, Komisijos tarnybos patvirtino savo išankstinį vertinimą 2008 m. balandžio 10 d. raštu.

(4)

Vėliau skundo pateikėjai Komisijai pranešė, kad Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismui (2009 m. gruodžio 1 d. tapusiam Europos Sąjungos Bendruoju Teismu, toliau – Bendrasis Teismas) pateikė ieškinį dėl 2008 m. sausio 10 d. rašto, kurį jie palaikė Komisijos sprendimu, panaikinimo (9). Be to, 2008 m. birželio 20 d. skundo pateikėjai pateikė ieškinį dėl 2008 m. balandžio 10 d. Komisijos tarnybų rašto panaikinimo (10). Šias abi Bendrajame Teisme pradėtas procedūras Bendrasis Teismas sustabdė iki 2009 m. spalio 31 d., nes Komisija jam pranešė, kad ketina priimti sprendimą pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999 (11). Kad galėtų priimti šį sprendimą, Komisijos tarnybos Belgijos valdžios institucijų ir skundo pateikėjų paprašė papildomos informacijos.

(5)

Komisija savo 2009 m. spalio 28 d. sprendime (12) (toliau – 2009 m. Komisijos sprendimas, taip pat žr. 4.1 skirsnį) nusprendė neprieštarauti Briuselio sostinės regiono IRIS tinklo valstybinių ligoninių finansinei paramai, nes, jos nuomone, šis finansavimas buvo suderinamas su bendrąja rinka, įvertinus Komisijos sprendime 2005/842/EB (toliau – 2005 m. VESP sprendimas) (13), pateiktas sąlygas ir pačią EB sutarties 86 straipsnio 2 dalį (kuri tapo SESV 106 straipsnio 2 dalimi), taikomą viešosios paslaugos užduotims, kurias patikėta vykdyti prieš 2005 m. VESP sprendimo įsigaliojimą tų pačių metų gruodžio 19 d.

(6)

Vėliau skundo pateikėjai pateikė ieškinį Bendrajam Teismui dėl šio Komisijos sprendimo panaikinimo. Teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu byloje T-137/10 (14) (taip pat žr. 4.2 skirsnį) Komisijos sprendimą panaikino argumentuodamas tuo, kad jis buvo priimtas pažeidžiant skundo pateikėjų procedūrines teises. Teismas pirmiausia nustatė, kad Komisija privalėjo suabejoti dėl nagrinėjamų priemonių atitikties vidaus rinkai, atsižvelgdama į šiuo tikslu skundo pateikėjų išdėstytus argumentus. Todėl jis pripažino, jog Komisija privalėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą tam, kad surinktų visą reikšmingą informaciją, siekdama patikrinti visų nagrinėjamos paramos priemonių suderinamumą su vidaus rinka, ir leistų skundo pateikėjams ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas vykstant šiai procedūrai (15).

(7)

2014 m. spalio 1 d. raštu Komisija Belgijai pranešė apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nurodytą procedūrą dėl IRIS ligoninių Briuselio sostinės regione viešojo finansavimo priemonių.

(8)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (16). Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl priemonių.

(9)

2014 m. spalio 22 d. raštu Belgijos valdžios institucijos, atsakydamos į sprendimą pradėti procedūrą, paprašė pratęsti pastabų teikimo terminą. 2014 m. spalio 23 d. raštu Komisija šį terminą pratęsė. 2014 m. gruodžio 1 d. elektroniniu paštu buvo paprašyta naujo termino pratęsimo. Komisija prašymą patenkino 2014 m. gruodžio 2 d. raštu. 2014 m. gruodžio 16 d. raštu Belgijos Karalystė pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą.

(10)

Komisija suinteresuotųjų šalių pastabas (žr. tolesnį 5 skirsnį) gavo 2014 m. gruodžio 15 d., 2015 m. sausio 5 d. ir 2015 m. sausio 9 d.2015 m. vasario 13 ir 20 d. raštais Komisija šias pastabas persiuntė Belgijos valdžios institucijoms ir suteikė joms galimybę atsakyti. Belgijos pastabos buvo gautos 2015 m. kovo 13 d. raštu ir užregistruotos 2015 m. kovo 17 d.

(11)

Tuo remdamasi Komisija iš naujo išnagrinėjo bylą ir kai kuriuos elementus interpretavo kitaip nei vertinime, kuris buvo pateiktas panaikintame 2009 m. sprendime.

(12)

IRIS ligoninės vykdo veiklą remdamosi sudėtinga įstatymų ir kitų teisės aktų baze, kurią nustato įvairios valdžios institucijos. Norint bendrai apžvelgti šių ligoninių viešojo finansavimo atitiktį valstybės paramos taisyklėms, iš pradžių būtina trumpai apibūdinti IRIS ligoninėms taikomą įstatymų ir kitų teisės aktų bazę. Šiame aprašyme pristatomas CPAS įstatymas (kuriuo remiantis buvo įsteigtos IRIS ligoninės) ir trumpa IRIS ligoninių kūrimo istorija, pateikiamas teisės aktų ir kitų dokumentų, reguliuojančių IRIS ligoninių veiklą, sąrašas ir trumpas pagrindinės IRIS ligoninių veiklos aprašas ir išvardijami įvairūs taikytini finansavimo mechanizmai.

(13)

Belgijoje teisė į socialinę paramą yra konstitucinė. Belgijos Konstitucijos 23 straipsnyje pirmiausia teigiama:

„Kiekvienas asmuo turi teisę gyventi oriai. Šiuo tikslu 134 straipsnyje nurodytu įstatymu, dekretu ar taisykle, atsižvelgiant į atitinkamus įsipareigojimus, užtikrinamos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės ir nustatomos jų vykdymo sąlygos. Šios teisės yra būtent:

[…]

(14)

Praktinė galimybė piliečiams naudotis socialine parama daugiausia reglamentuojama 1976 m. liepos 8 d. Pagrindiniu įstatymu (17) (toliau – CPAS įstatymas), kuriuo įsteigiami viešieji socialinės paramos centrai (toliau – CPAS). Tai yra viešosios teisės subjektai, turintys juridinio asmens statusą ir esantys kiekvienoje Belgijos savivaldybėje. Juos valdo taryba, kurios narius renka atitinkamos savivaldybės taryba. Pagal CPAS įstatymo 1 straipsnį:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į socialinę paramą. Ji turi būti skiriama tam, kad kiekvienas asmuo galėtų gyventi oriai. Įsteigiami viešieji socialinės paramos centrai, kurie šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis turi užtikrinti šios paramos teikimą.“

(15)

Praktikoje CPAS teikia socialinę paramą asmenims, kurie neturi pakankamai išteklių gyventi oriai ir negali gauti kitokių socialinio draudimo išmokų (pvz., bedarbio išmokų). Šiuo atžvilgiu CPAS įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CPAS užduotis yra užtikrinti asmenims ir šeimoms bendruomenės teikiamą paramą. Ši užduotis aprašoma taip:

„Jis teikia ne tik paliatyviąją ar gydomąją, bet ir prevencinę paramą. Jis skatina naudotojų socialinį veiklumą. Ši parama gali būti materialinė, socialinė, medicininė, medicininė ir socialinė arba psichologinė.“

(16)

Kiekvienas CPAS privalo teikti socialinę paramą asmenims ir šeimoms, tačiau turi ir tam tikrą diskreciją spręsti, kaip ši parama gali būti teikiama. Kalbant konkrečiau, CPAS gali teikti tokią paramą:

(17)

Abiem pastaraisiais atvejais CPAS perduoda (dalį) savo socialinės paramos prievolių tik tokiu mastu, kiek šis įgaliojimas atitinka bendradarbiaujančios įstaigos paskirtį. Jei šią įstaigą įsteigia CPAS, jis pats ir kontroliuoja jos paskirtį. Kita vertus, jei tai visiškai atskira įstaiga (trečioji įstaiga), bendradarbiavimas apsiribos šios įstaigos paskirtimi.

(18)

Teisinė prievolė CPAS teikti socialinę paramą (materialinę, socialinę, medicininę, medicininę ir socialinę arba psichologinę) yra identiška neatsižvelgiant į tai, ar CPAS šią paramą teikia tiesiogiai, ar tarpininkaujant jo įsteigtoms įstaigoms, ar įstaigoms, su kuriomis jis bendradarbiauja. CPAS įstatymo 57 straipsniu CPAS (ir tik jam) nustatoma prievolė teikti šią paramą visais atvejais. Bet koks delegavimas yra šios prievolės vykdymas ir neatleidžia CPAS nuo atsakomybės vykdyti šią prievolę arba tęsti šios prievolės vykdymą.

(19)

Reikalavimai, taikomi tais atvejais, kai CPAS nori įsteigti kokią nors įstaigą ar tarnybą (pvz., ligoninę), kad įgyvendintų savo užduotį (ar jos dalį) teikti socialinę paramą, apibrėžti CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalyje:

„Viešasis socialinės paramos centras ten, kur tai yra būtina, ir, jei taikoma, vykdydamas dabartinę planavimo programą, steigia, išplečia ir tvarko socialinio, gydomojo arba prevencinio pobūdžio įstaigas ar paslaugas.

Būtinybė kurti arba išplėsti įstaigą ar tarnybą turi būti aprašyta byloje, kurią turi sudaryti savivaldybės ir (arba) regiono poreikių, taip pat jau veikiančių panašių įstaigų tyrimas, veikimo aprašas, tikslus grynosios kainos ir būsimų išlaidų įvertinimas, taip pat, jei įmanoma, informacija, kurią galima palyginti su panašiomis įstaigomis arba tarnybomis.

Dėl įstaigų ar tarnybų, kurioms gali būti skiriamos subsidijos arba kaip investicijos, arba kaip veiklos gerinimo lėšos, steigimo ar išplėtimo gali būti sprendžiama tik remiantis byla, iš kurios matyti, kad bus laikomasi pagrindiniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytų sąlygų.

Nepažeidžiant reikalavimo gauti leidimus iš kitų valstybės institucijų, sprendimui kurti arba išplėsti įstaigą ar tarnybą, jei dėl jo gali reikėti atlikti veiksmą iš savivaldybės biudžeto arba dėl jo padidėja šio veiksmo kaina, turi pritarti savivaldybės taryba.“

(20)

CPAS įstatymo 57 straipsnyje nustatyta prievolė teikti paramą (socialinę, medicininę, medicininę ir socialinę arba psichologinę) asmenims ir šeimoms yra:

(21)

Remiantis savivaldybės autonomijos principu, kiekvienas CPAS savo savivaldybėje savarankiškai, laikydamasi CPAS įstatymo, sprendžia, kaip kuo tinkamiau taikyti socialinės (įskaitant medicininę) paramos reikalavimą. Konstitucinis pasirinkimas organizuoti socialinę paramą savivaldybės lygmeniu taip pat priklauso nuo siekio ir būtinybės vykdyti socialinės paramos politiką, kuri būtų kuo artimesnė žmonėms. Jei CPAS nutaria įsteigti sveikatos priežiūros (gydymo) įstaigą reaguodamas į vietos gyventojų sveikatos priežiūros poreikius, taip įsteigta įstaiga reguliuojama tiek CPAS įstatymu, tiek ligonines reguliuojančiais federaliniais teisės aktais (žr. 32 konstatuojamąją dalį), taikomais visoms ligoninėms, neatsižvelgiant į jų pobūdį (viešąjį ar privatųjį), ir užtikrinančiais bendrą organizavimo sistemą visoje šalyje. Tačiau, priešingai nei privačių ligoninių, CPAS įsteigtų ligoninių, tokių kaip IRIS ligoninės, pagrindinis tikslas yra nuolat teikti socialinę paramą. Tikslus IRIS ligoninėms taikomų socialinės paramos prievolių (taip pat žr. tolesnį 7.3.4.1 skirsnį) pobūdis apibrėžtas IRIS ligoninių įstatuose ir strateginiuose IRIS planuose, kaip numatyta CPAS įstatymo nuostatose (ypač šio įstatymo 120 ir 135d straipsniuose).

(22)

Galiausiai, remdamosi CPAS įstatymo 106 straipsniu, savivaldybės privalo padengti savo CPAS deficitą, kai CPAS neturi pakankamai lėšų padengti išlaidoms, susijusioms su socialinės paramos prievolėmis.

(23)

Kaip paaiškinta pirmiau (žr. 15 konstatuojamąją dalį), CPAS teikiama socialinė parama apima medicininę ir medicininę bei socialinę paramą, kuri gali būti tiek prevencinės, tiek gydymo priemonės. Šią paramą gali teikti arba i) tiesiogiai CPAS, arba ii) tarpininkaujanti trečioji šalis (pvz., privati ligoninė), išsaugodama savo juridinį savarankiškumą, arba iii) CPAS, ypač jei jis nori kontroliuoti, kaip šių tikslų siekiama, įsteigta įstaiga arba tarnyba, įgaliota vykdyti dalį jo užduoties – tuomet ši užduotis apibrėžiama minėtos įstaigos ar tarnybos įstatuose; IRIS ligoninių atveju ji apibrėžta IRIS strateginiuose planuose (žr. 16 ir 21 konstatuojamąsias dalis). Kad įvykdytų savo medicininės paramos teikimo užduotį, CPAS įsteigė ir toliau (bendrai) prižiūri ligonines keliuose Belgijos miestuose ir savivaldybėse.

(24)

Anksčiau susijusių šešių Briuselio savivaldybių (18) CPAS patys teikė medicininio ir socialinio bei medicininio pobūdžio socialinę paramą per aštuonias valstybines ligonines (19), įsteigtas aštuoniose vietose. Šias ligonines tiesiogiai valdė atitinkami CPAS, jos neturėjo juridinio asmens statuso. Vadinasi, buvo aišku, kad šios ligoninės ir toliau vykdė atitinkamų CPAS socialinės paramos prievolę. Tačiau per penkerius metus nuo 1990 m. Briuselio valdžios institucijos įvertino, kad dėl struktūrinio šių ligoninių deficito kyla grėsmė jų tvarumui. Siekdamos užtikrinti Briuselio valstybinių ligoninių išlikimą ir ilgalaikį tvarumą, šios valdžios institucijos nusprendė jas restruktūrizuoti.

(25)

Pirmasis šio restruktūrizavimo etapas pradėtas 1994 m. gegužės 19 d. Belgijos federalinei vyriausybei, Briuselio sostinės regionui ir Briuselio bendrosios savivaldybių komisijai pasirašius bendradarbiavimo susitarimą dėl ligoninių politikos. Šiame susitarime buvo numatyta įgyvendinti restruktūrizavimo sutartį, kad būtų užtikrintas valstybinių ir vietinių ligoninių paslaugų tvarumas. Kaip nurodyta bendradarbiavimo susitarimo 2 straipsnyje:

„Ši restruktūrizavimo sutartis turi atitikti tokias sąlygas:

(26)

Todėl bendradarbiavimo susitarimo preambulėje numatyta:

„Kadangi nustatytas valstybinių gydymo įstaigų Briuselio sostinės regiono teritorijoje finansinis deficitas pasiekė susirūpinimą keliantį dydį;

kadangi paaiškėjo, kad, nepaisant keleto konsolidavimo planų, šių institucijų finansinis balansas yra visiškai netvirtas ir struktūriniu požiūriu didina savivaldybių biudžetų įsiskolinimą;

kadangi tokiomis sąlygomis būtina skatinti koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp savivaldybių ir viešųjų socialinės paramos centrų bei asociacijų, įsteigtų pagal 1976 m. liepos 8 d. įstatymo dėl socialinės paramos centrų organizavimo XII skyrių ir atsakingų už įvairias valstybines Briuselio sostinės regiono gydymo įstaigas, mechanizmų taikymą;

kadangi tokie koordinavimo ir bendradarbiavimo mechanizmai gali užtikrinti valstybinių ligoninių tvarumą, skatindami prietaisų ir infrastruktūrų, taip pat jų valdymo priemonių ir plėtros sinergiją, ir padėti ištaisyti savivaldybių biudžetų deficitą;

kadangi šiuo susitarimu nėra padaroma jokių ligoninių finansavimo taisyklių pakeitimų, o tik siekiama ištaisyti struktūrinį deficitą, darantį poveikį viešiesiems socialinės paramos centrams ir savivaldybėms.“  (21)

(27)

Būtent šiuo pagrindu 1995 m. gruodžio 22 d. Briuselio bendroji savivaldybių komisija priėmė potvarkį, kuriuo į Briuselio sostinės regionui galiojančią CPAS įstatymo versiją įterpė XIIa skyrių. Vykdant šio potvarkio parengiamuosius darbus (22), pateikta nuoroda į 1994 m. gegužės 19 d. bendradarbiavimo susitarimą (žr. 25 konstatuojamąją dalį), kurio pagrindinis tikslas yra įvykdžius siūlomą restruktūrizavimą užtikrinti Briuselio valstybinių ligoninių tvarumą (23).

(28)

Restruktūrizavimas buvo daugiausia grindžiamas šiais dalykais:

(29)

Pagal CPAS įstatymo XII skyrių kiekviena vietinė ligoninių asociacija įsteigiama remiantis įstatais, kuriuose, be kita ko, apibrėžtas jų objektas, narių teisės bei prievolės ir sprendimų priėmimo organai (27). Kiekviena asociacija turi generalinę asamblėją ir direktorių valdybą. Jų susirinkimuose atstovaujama įvairioms asociaciją įkūrusioms šalims (žr. 28 konstatuojamąją dalį), tačiau valdžios institucijų atstovai (t. y. savivaldybės ir CPAS) sprendimų priėmimo organuose turi daugumą (28). Vadinasi, neabejotina, kad kiekvieną IRIS ligoninę kontroliuoja valdžios institucijos. Be to, savivaldybės ir CPAS turi daugumą IRIS skėtinės struktūros generalinėje asamblėjoje ir direktorių valdyboje.

(30)

CPAS įstatymo XIIa skyriuje, be kita ko, nustatytos administracinės kontrolės ir priežiūros taisyklės, taikomos vietinėms ligoninių asociacijoms. Kalbant konkrečiau, IRIS skėtinė organizacija privalo parengti strateginį planą, įpareigojantį vietines asociacijas pagal XII skyrių. Remdamasi šiuo planu kiekviena vietinė ligoninių asociacija privalo rengti valdymo planus ir finansinius planus ir juos pateikti tvirtinti IRIS (žr. CPAS įstatymo 135d straipsnį). Vietinės ligoninių asociacijos taip pat privalo prašyti IRIS leidimo prieš priimdamos tam tikrus svarbesnius sprendimus (žr. 135e straipsnį) ir kas tris mėnesius IRIS vykdo jų kontrolę (žr. 135g straipsnį). IRIS kiekvienai vietos ligoninių organizacijai taip pat paskiria komisarą. Jis dalyvauja šių asociacijų sprendimų priėmimo organų susirinkimuose ir turi visų sprendimų, kurie neatitinka IRIS priimtų sprendimų, veto teisę (žr. 135h straipsnį).

(31)

Galiausiai, kaip paaiškinta sprendimo pradėti procedūrą 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse, Briuselio valstybinių ligoninių, kurias prižiūri ir tvarko CPAS, restruktūrizavimas taip pat apima finansinę dalį. Tiksliau, per Fonds régional bruxellois de refinancement des trésoreries communales (toliau – FRBRTC) Briuselio sostinės regionas suteikė 4 mlrd. Belgijos frankų (apie 100 mln. EUR) paskolą 20 metų laikotarpiui savivaldybėms, valdančioms kokią nors valstybinę ligoninę (per jų atitinkamus CPAS) (29). Vėliau šios savivaldybės grąžino šias lėšas savo valstybinėms ligoninėms, kad padengtų dalį jų finansinio įsiskolinimo (30). 1996 m. birželio 6 d. Briuselio sostinės regionas nusprendė nereikalauti grąžinti paskolos ir palūkanų su sąlyga, kad restruktūrizavimo susitarimai bus visiškai įvykdyti ir bus laikomasi finansinių planų.

(32)

Iš ankstesnio skirsnio aiškiai matyti, jog IRIS ligoninės buvo įsteigtos remiantis CPAS įstatymu, kad CPAS galėtų įvykdyti savo socialinės paramos prievoles. Vadinasi, šios ligoninės visų pirma reguliuojamos CPAS įstatymu. Tačiau kaip ligoninėms joms taip pat taikomas 1987 m. rugpjūčio 7 d. Suderintasis ligoninių įstatymas (pranc. LCH) (31), kurio 147 straipsnyje (nuo šiol 2008 m. liepos 10 d. versijoje tai yra LCH 163 straipsnis) (32) nurodyta, kad:

„Ligoninėms, kurias valdo viešasis socialinės paramos centras, ir jose dirbantiems gydytojams taikomos šio suderintojo įstatymo nuostatos papildo 1976 m. liepos 8 d. Pagrindinį viešųjų socialinės paramos centrų įstatymą, ypač jo 48, 51, 52, 53, 54, 55, 56 ir 94 straipsnius.“

(33)

LCH, be kita ko, apibrėžiami ligoninių, kurios gali būti oficialiai patvirtinamos, tipai (33); ligoninės valdymo sąlygos ir medicininės veiklos struktūra (34); ligoninių planavimo programos (35); ligoninių ir ligoninės paslaugų patvirtinimo standartai ir sąlygos (36); teisiniai santykiai tarp ligoninės ir jose dirbančių gydytojų, ligoninėse dirbančių gydytojų finansinis statusas, įskaitant pirmiausia atlyginimų išmokėjimą ir nustatymą, atlyginimo sudėtį ir centralizuotai gaunamų atlyginimų skyrimą (37).

(34)

Be to, IRIS ligoninėms taikomos vietinių ligoninių asociacijų įstatuose nustatytos taisyklės, kuriose nustatyta, be kita ko, IRIS ligoninių paskirtis ir asociacijos narių teisės ir pareigos (žr. 29 konstatuojamąją dalį).

(35)

Galiausiai vietines ligoninių asociacijas prižiūri IRIS skėtinė organizacija, o tai apriboja jų galimybę savarankiškai priimti tam tikrus finansinius ir valdymo sprendimus (žr. 30 konstatuojamąją dalį). Svarbu pažymėti, kad IRIS skėtinė organizacija priima kelerių metų strateginius planus, kuriais įpareigojamos vietinės ligoninių organizacijos, kaip numatyta CPAS įstatymo 135d straipsnyje.

(36)

Taigi galima apibendrinti, kad reglamentavimo sistemą, pagal kurią veiklą vykdo IRIS ligoninės, sudaro CPAS įstatymas, LCH, vietinių ligoninių asociacijų įstatai ir IRIS skėtinės organizacijos priimti privalomi strateginiai planai.

(37)

Pagrindinė IRIS ligoninių pagrindinė veikla yra ligoninės paslaugų teikimas Briuselio sostinės regiono pacientams. IRIS ligoninėse iš viso dirba 10 000 asmenų, suteikiama daugiau nei milijonas konsultacijų per metus. Jos taip pat yra didžiausia skubiosios paramos tarnyba Belgijoje. Šios ligoninės siūlo visas medicinines paslaugas visose svarbiausiose medicinos srityse. Dvi jų turi konkrečių disciplinų specializacijas (Hôpital universitaire des enfants Reine Fabiola – pediatrijos, Institut Bordet – onkologijos).

(38)

Be medicinos paslaugų, IRIS ligoninės vykdo tam tikrą susijusią socialinę veiklą. IRIS ligoninių socialiniai darbuotojai pirmiausia teikia paramą socialiai pažeidžiamiems pacientams ir jų šeimoms, siekdami padėti įveikti administracinius, finansinius, bendravimo ir socialinius sunkumus.

(39)