2. Jaunuolis sėdėjo riedančiame autobuse ir įdėmiai
žvelgė pro langą. Jam buvo šiek tiek daugiau nei
dvidešimt metų, buvo tvirtai nuaugęs, dailių
veido bruožų.
Šalia jo prisėdo moteris. Po kelių nereikšmingų
3. -Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane
paleido, dabar važiuoju namo...
Žodžiai jam iš burnos liete liejosi. Jis ėmė
pasakoti, kaip augo neturtingoje šeimoje, kaip
savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir
užtraukė jiems gėdą...
4. Per šiuos dvejus metus
jis negavo iš šeimos
jokios žinios.
Numanė, jog tėvai
neturi tiek pinigų, kad
galėtų atvažiuoti jo
aplankyti įkalinimo
vietoje, be to, galbūt
jautėsi per menkai
išsimokslinę rašyti
laiškus.
Nesulaukdamas iš jų
atsakymo, jis ir pats
liovėsi jiems rašęs...
5. Likus trims savaitėms iki
laisvės atgavimo, jis dar
sykį beviltiškai bandė
užmegzti ryšį su tėvais.
Atsiprašė jų už tai, kad
juos nuvylė ir maldavo
atleidimo.
Paleistas laisvėn įsėdo į
šį autobusą, kuris vežė į
jo gimtąjį miestą.
Autobusas turėjo
pravažiuoti pro namą,
kuriame jis užaugo ir
6. Paskutiniame savo laiške tėvams jis rašė, jog supranta
priežastis, dėl kurių jie tyli. Kad viskas būtų paprasčiau,
paprašė tėvų duoti jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro
autobuso langą. Jeigu jie jam atleido ir žada priimti į savo
namus, tegu užriša baltą kaspiną ant senos obels, augančios
prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso,
važiuos į kitą miestą ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems
laikams.
7. Autobusas priartėjo
prie jo gatvės.
Jaunuolis ėmė vis
labiau jaudintis,
net nusuko akis
nuo autobuso
lango. Jį kaustė
baimė, kad balto
kaspino nebus.
Išklausiusi jo
istoriją, moteris
pasiūlė:
- Apsikeiskime
8. Autobusas pravažiavo dar kelis
kvartalus ir štai moteris išvydo
medį...
Švelniai prisilietė prie
jaunuolio peties ir vos
sulaikydama ašaras
sušnabždėjo:
